Ekonomistas Marius Dubnikovas tvirtina, kad diskusijos apie tai, jog Rusija, blokuodama Ukrainos uostus ir neleisdama išvežti 20 mln. tonų grūdų seno bei potencialiai 35 mln. tonų naujo grūdų derliaus, gali sukelti badą pasaulyje, gali būti propagandos tinklas.

„Galima įtarti, kad diskusijos tikslas ne Ukrainos grūdų išvežimas, bet eilinis bandymas atšaukti sankcijas, kurios realiai smaugia agresorių“, – Eltai teigė M. Dubnikovas.

Jis tvirtina, kad reikia „išjungti“ emocijas bei paskaičiuoti, kokia yra reali grūdų vertė. M. Dubnikovas skaičiuoja, kad 20 mln. tonų kviečių gali kainuoti ne daugiau negu 8 mlrd. JAV dolerių.

„Ar tai didelė suma? Žmogui – nesuvokiama, Lietuvos įmonei daug, o pasaulinei kompanijai, netgi rusiškai, – lygu nieko. Rusijos bendrovė „LUKoil“ prekiaudama nafta, kurios nebepirks Europos Sąjunga, gavo 121 mlrd. dolerių pajamų 2019 metais, kai nebuvo jokių intencijų, palyginimui“, – sakė ekonomistas.

„Dar niekada joks 8 mlrd. turtas nesustabdė pasaulio ekonomikos, nes yra tiesiog niekingai mažas. Palyginimui – jautienos pasaulinė rinka vertinama 330 mlrd. dolerių kasmet, vištienos – 270 mlrd., kiaulienos – 400 mlrd., o kur soja, kukurūzai ir įvairūs aliejai?“ – pridėjo jis.

Ekonomistas tvirtina, kad Ukrainos biudžetas dėl 60 proc. susitraukusios ekonomikos negauna 5 mlrd. dolerių pajamų, kurios reikalingos biudžeto išlaidoms apmokėti, tačiau tai „lengva ranka“ kompensuoja Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Anot jo, grūdų klausimas yra 1,5 mėnesio problema, kurią kompensuoja TVF.

„Agresorius siūlo, kad gali atlaisvinti uostus mainais į atšauktas sankcijas, bet vien Rusijos centrinio banko rezervo pinigų įšaldyta per 300 mlrd. dolerių vertės. Siūloma keisti 300 jau grynais pinigais į 8 (galbūt, nes neaiški kaina ir kokybė) milijardus pajamų, iš kurių galbūt bus gauta pelno (grynų pinigų) – prekiauti sankcijomis nelygiomis teisėmis“, – tvirtina M. Dubnikovas.

Jis taip pat atmeta galimybę derėtis su Baltarusija dėl grūdų eksporto tranzitu per šią šalį. M. Dubnikovo manymu, tai yra priklausoma nuo Rusijos šalis ir kyla klausimų, ar per jos teritoriją įmanoma grūdus vežti saugiai.

„Užduočiau klausimą, kaip susitarus su Baltarusija ir atnaujinus kalio trąšų eksportą, kuris siekė apie 11 – 12 mln. tonų per metus, kuris pilnai užkrovė Lietuvos geležinkelius ir uostą, galėtume dar papildomai eksportuoti 20–40 mln. tonų grūdų iš Ukrainos. Iš kur atsirastų technologinis pajėgumas – ar turėtume elementariai vagonų?“, – pažymėjo ekonomistas.

M. Dubnikovas tikina, kad propagandiniais žaidimais yra žaidžiama žmonių emocijomis, nes Ukrainos grūdai nepražudys pasaulio, jei nepasieks vartotojų, ir taip pat siūlomi jų gabenimo keliai nerealūs. Galiausiai, pasak jo, dėl tranzito kelių diskutuoja tie, kuriems grūdai nepriklauso, nors šioje vietoje Ukraina turi spręsti, kur jos prekė keliaus.

„Šios diskusijos gali būti pakreiptos mums nedraugiška kryptimi dėl to, kad visuomenė pradėtų abejoti esamos padėties tvarumu ir kurtų politikams užsakymą keisti poziciją. Skaičiai prieštarauja minčiai, kuri yra kuriama viešojoje erdvėje. Tiesiog kartais įjunkime skaičiuotuvą ir matome tiesą, kuri išreikšta ne raidėmis, kurios brukamos, kad atlaisvintume režimui sankcijų prispaustą gerklę“, – teigė ekonomistas.