Žinoma, kad galima, tik reikia pažymėti, jog tai bus kažkas iš bestuburių, labiau tikėtina – iš mikrodrugių, arba kas nors iš invazinių rūšių. Kaip pavyzdys – meškėnai. Bet atrasti Lietuvoje gyvūną ir dar iš stuburinių, kuris gyveno nuo ledynmečio laikų – neįtikinėtinas atvejis. 2015 m. ichtiologas R. Staponkus Kretingos r., Blendžiavos upelyje (kairysis Salanto upelis, o Salantas – dešinysis Minijos intakas) ir Šventosios upeliuose (tai ne Aukštaitijos Šventoji) rado stuburiniams gyvūnams priklausančių naują nėgių rūšį – ukraininę nėgę (nuotr.). Iki tol buvo manoma, kad mūsų šalyje galima sutikti tik tris nėgių rūšis – mažąją, upinę ir jūrinę. Nėgės – vienos seniausių planetos gyvūnų, atsiradusios prieš 500 mln. metų ir pergyvenusios dinozaurų laikus. Ukraininė nėgė mėgsta mažus šaltiniuotus upelius, užauga iki 20–22 cm, panaši į ungurį, kūno spalva pilka, pilvinė dalis šviesesnė, neršia pavasarį, kai vanduo įšyla iki 11–16  laipsnių, išneršia 1,5–7 tūkst. ikrelių. Lervos minta detritu, gyvendamos smėlėtame dumble – smulkiais bestuburiais. Įdomi vystymosi metamorfozė, kuri tęsiasi 5–6 metus ir vėlų rudenį, per 4–5 savaites, virsta suaugusia ir nebesimaitina. Po neršto tiek patinai, tiek patelės žūva. 

Nėgėms didelė nelaimė, kad jos prastos plaukikės ir užtvankos ant upių ir upelių joms mirtinos kliūtys. Mūsų regiono žvejai retai susiduria su nėgėmis, bet Klaipėdos krašte jų žvejyba buvo gana populiari. Neseniai, kai rašiau apie savo mėgstamiausias žuvis, minėjau ir upinę nėgę. Plaukiant baidarėmis Minija, paskutinėje nakvynės vietoje, tarp Salanto žiočių ir Kūlupėnų, teko rankomis susigauti upinių nėgių ir paragauti žuvienės, nors nėgė nepriklauso žuvų klasei. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, tad simboliška, kad R. Staponkus  visai netoli nuo tos nakvynės vietos, beveik po pusšimčio metų, Blendžiavos upelyje rado naują Lietuvai stuburinį gyvūną. Tai neeilinis įvykis. Tiesa, gyvendamas Rietave, Jūros upės numelioruotame ruože (dabar buvusi vingiuota natūrali upės vaga atstatyta), surištais tinkliškais marškiniais gaudant gružlius (kilbukus), kartais su dumblėtu smėliu man pakliūdavo keisti gyviai, vadinami graužavirbomis. Tik vėliau, studijuojant biologiją, paaiškėjo, kad tai buvo upinės nėgės lervos. 

O kas dėl naujų rūšių atradimo Lietuvoje, tai dar neprarandu vilties, kad gal kam iš biologų mūsų Ignalinos, Zarasų regione pavyks rasti voverę skraiduolę (nuotr.). Tikėtis rasti vilpišį (laukinę miško katę, nuotr.) – jau be šansų. O meškos nereikės atradinėti, ji jau seniai beldžiasi į mūsų miškus nuolatiniam apsigyvenimui, nebent tvora su Baltarusija trukdytų jai migruoti, tuomet teks iš Latvijos jai keliauti į svečią šalį.

O mes, ignaliniečiai ir svečiai, kviečiami į nematerialaus kultūros paveldo šventę ,,Trauk stintelę 2023“ Palūšėje, kuri įvyks vasario 25 d.  Kadaise, kai teko dirbti ichtiologu Ignalinos žuvininkystės ūkio Dūkšto padalinyje, Drūkšių ež. žvejų sužvejotas (kai dar nebuvo ,,užkurta“ atominė elektrinė) stinteles, seliavas, kartu su aukšlėmis, tekdavo priduoti į ūkius kiaulėms šerti. Mat tada aukšlės (po 20 kap.), o stintelės po 28 kap. buvo pigios. Nei Vilnius, nei rajono parduotuvės jų neimdavo ir tonos žuvelių keliaudavo į kiaulių fermas. Kaip sakoma, kas sovietmečiu buvo niekas, dabartiniais laikais tapo vertybe, o neretai – deficitu. Jei Latvijoje, itin Gaujos upės regione, labai populiarūs patiekalai iš upinių nėgių, tai mes džiaugiamės stintelėmis, kurios veisiasi maždaug 50-tyje krašto giliausių ežerų.

Pranas Zubrickas ("Mūsų Ignalina")