Beveik 80 proc. visų žmonijos kada nors sukurtų plastiko gaminių vis dar yra aplinkoje ar sąvartynuose, o perdirbta – vos 10 proc. Nors vis daugiau žmonių rūpinasi, kad jų plastiko atliekos būtų perdirbtos, šį procesą supa daugybė mitų. Kovo 18 d. minimos Pasaulinės atliekų perdirbimo dienos proga ekspertės pasakoja, ką svarbu žinoti naudojant ir perdirbant plastiką. 

Neperdirbamas ir gamtoje irti liekantis plastikas kenkia aplinkai, gyvūnams ir žmogui, o jo irimas gali trukti šimtus, tūkstantį ar net daugiau metų. Kita vertus, visiškai atsisakyti plastiko nėra įmanoma, tad itin svarbu tinkamai jį rūšiuoti ir tobulinti patį plastiką, kad jis būtų perdirbamas, sako Diana Ramanauskaitė, gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ komunikacijos ir marketingo vadovė.

„Plastikas nėra savaime blogas sprendimas, o labai universali ir kasdien mūsų naudojama medžiaga, tad visiškai jo atsisakyti būtų itin sudėtinga. Tačiau svarbu, kad su šia žaliava elgtumėmės atsakingai, nuosekliai mažintume jos sunaudojimą, didintume perdirbimą ir ieškotume tvaresnių alternatyvų kuo ją pakeisti“, – pasakoja D. Ramanauskaitė.

Ekspertė pažymi, kad norint atsakingai elgtis su plastiku, svarbu išsklaidyti kelis visuomenėje vyraujančius mitus ir vadovautis tik teisinga informacija.

Mitas nr. 1: plastiką galima perdirbti neribotą skaičių kartų

Plastikui pagaminti yra naudojami senkantys ištekliai, pavyzdžiui, nafta. Tačiau gali atrodyti, kad kol plastikas yra perdirbamas, tol šie ištekliai nėra eikvojami. Deja, plastikas gali būti perdirbamas tik ribotą kartų kiekį, pažymi specialistė.

„Daugeliu atvejų perdirbant plastiką jo kokybė mažėja, plastiką sudarančios polimerų grandinės trumpėja, o medžiaga ilgainiui praranda savo gerąsias savybes: lankstumą, tvirtumą ir atsparumą aplinkos poveikiui. Dėl to perdirbtas plastikas dažnai yra sumaišomas su nauju plastiku, tačiau net ir tada jį galima perdirbti vos 2–3 kartus“, – pasakoja D. Ramanauskaitė.

Mitas nr. 2: visą plastiką galima lengvai perdirbti

Visuomenėje dažnai vyraujantis įsitikinimas, kad visą plastiką galima perdirbti, taip pat yra klaidingas, pažymi Rasa Didjurgytė. 

„Kuo sudėtingesnė plastikų sudėtis, tuo perdirbti plastiką yra sunkiau ir šis procesas kainuoja brangiau. Pavyzdžiui, iš skirtingų plastiko rūšių pagamintos kombinuotos pakuotės paprastai yra neperdirbamos. Taip pat daug problemų kelia ir juodasis plastikas, kuriame yra tam tikro juodo pigmento. Toks plastikas dažniausiai neteisingai identifikuojamas automatiniuose rūšiavimo įrenginiuose ir atsiduria neperdirbamo plastiko krūvoje, o vėliau geriausiu atveju yra sudeginamas energijai išgauti – tai yra aplinkai gerokai mažiau palankus sprendimas, lyginant su perdirbimu“, – teigia R. Didjurgytė.

Mitas nr. 3: į plastikui skirtą konteinerį galima mesti visus plastikinius daiktus

Visuomenėje vis dar gajus įprotis, kad į plastikui skirtą konteinerį galima mesti visų rūšių plastiką. Tačiau iš tiesų svarbu atsižvelgti į kelias taisykles. Netinkamai rūšiuojantiems asmenims gali grėsti piniginės baudos. 

„Kartais pamirštama, kad plastiko konteineris yra skirtas rūšiuoti būtent pakuotėms, o ne kitokiems plastikiniams daiktams. Todėl jame dažnai atsiduria, pavyzdžiui, higienos reikmenys, veido kaukės ar kompaktiniai diskai, kurių plastiko sudėtį ne visada galima nustatyti, tad ir ne visada galima perdirbti. Tokias šiukšles reikėtų mesti į buitinių atliekų konteinerius, o tam tikros plastiko atliekos, pavyzdžiui, tepalo bakeliai ar indeliai nuo dažų, turi būti vežamos į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles“, – pasakoja „Gamtos ateitis“ atstovė.

Į rūšiavimo konteinerį ypač reikėtų mesti tas plastikines pakuotes, kurios pažymėtos specialiu perdirbimo simboliu ir plastiko rūšį žyminčiu ženklu: PET, HDPE, LDPE ar PP, nes šie plastikai yra lengviausiai perdirbami. Be to, prieš išmetant pakuotes į konteinerį, reikėtų iš jų pašalinti maisto ir skysčių likučius bei suspausti, kad jos užimtų mažiau vietos. Jeigu plastikinei pakuotei yra taikomas užstatas, ji turi būti grąžinta į taromatus.