Duona kasdieninė: tamsi, šviesi ar lietuviška?

Asociatyvi nuotr. Asociatyvi nuotr.

Duona kasdieninė – ne tik posakis, bet ir faktas. Be duonos būtų sunku įsivaizduoti tiek lietuvišką autentišką virtuvę, tiek ir savo kasdienį mitybos racioną.  Gaminama iš įvairiausių grūdų, pavyzdžiui, ruginių, kvietinių miltų arba jų mišinių, ji vis dažniau pagardinama ir įvairiausiais priedais, pavyzdžiui, sėklomis, sėmenimis ar net vaisiais. Bet renkantis duoną žmonės dažnai atsižvelgia ne tik į jos sudėtį ar priedus, bet ir į kilmės šalį, nes lietuviška duona artimesnė ir skonio receptoriams, ir širdžiai.

Lietuvių meilė duonai tęsiasi jau daugybę metų

Duona – vienas seniausių mūsų protėvių gaminių. Archeologai spėja, kad šį gaminį kepti mūsų kraštuose pradėta prieš maždaug 4 tūkst. metų. Klajokliams tapus sėslesniais ir įsigalėjus žemdirbystei, duona tapo vienu iš pagrindinių gaminių, užpildžiusių lėkštes ir skrandžius, todėl ji buvo itin gerbiama ir tausojama.

Duonos reikšmė buvo tokia didelė, jog per įvairias apeigas ir šventes ji būdavo aukojama dievams. Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui.  Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos diena, ši šventoji yra namų sergėtoja ir dažnai vaizduojama su duonos kepaliukais. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Nors įdomu tai, kad duona ne tik būdavo auka dievams, bet ir pati būdavo sudievinama, personifikuojama, šnekamojoje kalboje suteikiant jai žmogiškų savybių. Juk iki šiol sakome, kad duona ir verkia tinginio valgoma, arba nukritusią riekę ne tik pakeliame, bet ir pagarbiai pabučiuojame.

Video