Žiemos saulėgrįžos šventė dar vadinta Elnio devyniaragio švente. Gruodžio 21-ąją gyvenantys šiauriniame pusrutulyje mini žiemos, o pietiniame pusrutulyje vasaros saulėgrįžą. Kartais saulėgrįža gali persikelti į gruodžio 22-ąją, kadangi Saulės metų trukmė nesutampa su kalendoriaus laiku.

Laikoma, kad nuo žiemos saulėgrįžos prasideda astronominė žiema. Po žiemos saulėgrįžos kelias dienas laikas tarsi sustoja: naktis trunka daugmaž tiek pat, o po 10–12 dienų ima trumpėti.

21–24 dienomis būna trumpiausios žiemos dienos ir ilgiausios naktys. Nuo Kūčių dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta.

Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Elnias devyniaragis vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Taigi sulaukus saulėgrįžos išaugusio naujo pasaulio medžio viršūnė pražįsta Saule, kurią ant savo ragų parneša Elnias Devyniaragis.

Svarbiausias ir švenčiausias laikas yra mums nuo saulėgrįžos iki Kalėdų. Kasmet galime išgyventi pasaulio susikūrimą. Būtent dėl šio laiko sakralumo ir svarbos iki šių dienų išliko beveik nepakitę ir žiemos švenčių papročiai. Buvo sakoma, kad nusileidus saulei po žemę vaikšto įvairios tamsos būtybės, kurios saulei šviečiant retai nepasirodo. Taigi tamsa yra tas laikas, kuomet šalia mūsų šmirinėja laumės, kaukai, velniai, ir kitos įvairios dvasios ir būtybės, dažnai – nebūtinai geros. Žiemos saulėgrįža tai laikas, kai aplink mus yra tiek daug burtų ir  magijos, nes tai ilgiausia naktis metuose. Tai laikas, kuomet mirusiųjų vėlės gali neskubėdamos lankyti savo artimuosius, o ir artimieji jų nesibaido, o laukia, paklodamos ant Kūčių stalo šieno, kad vėlės galėtų ateiti. Čia dar vienas senas archajiškas simbolis – šiaudas. Jis visuomet yra kelias tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Juk sakoma, kad ir šiaudinis sodas, kabantis garbingiausioje namų vietoje virš stalo yra lyg vėlių suolelis. Būtent ant jo nutūpia į namus užklydusios vėlės. Iki dabar sakoma, kad jei sodas sukasi, tai namus lanko vėlės, o jei sodas nesisuka, tai gali reikšti, kad į namus atėjo ragana. Taigi šiaudų santykis su mirusiųjų anapusiniu pasauliu yra labai artimas. Iki šių dienų visiems gerai žinomas paprotys po Kūčių vakarienės traukti iš po staltiesės šiaudą – kas trumpiausią ištrauks, tas greičiausiai išeis iš namų pas vėles. Skeptikai sako, kad tai netiesa, nes vienais metais vienas ištraukia trumpesnį, kitais metais kitas…

Tačiau mes kiekvienu savo žingsniu lemiame savo lemtį ir per metus tą lemtį galime pasibloginti lygiai taip pat, kaip ir pasigerinti. Todėl ištraukus trumpiausią šiaudą reikėtų pamąstyti, o ką galiu padaryti, kad kitais metais dar galėčiau šiaudą traukti ir kad ištraukčiau jį ilgesnį? Gal tiesiog užtenka skirti laiko sau ir savo sveikatai, o gal daugiau empatijos ir atjautos artimui. O gal ištraukus trumpą šiaudą ateina ramybė, nes suvokiame, kad jau tikrai laikas ir jau visi darbai šioje žemėje užbaigti, o tame anapusiniame pasaulyje laukia visi tie, kurių labiausiai pasiilgome…

„Oi atabėga bistrus alnelis

Lėliu Kalėda, Kalėda.

Bistrus alnelis devyniaragis

Lėliu Kalėda, Kalėda…“

Sigita TELYČĖNAITĖ, („mignalina.lt“)