Kretingos rajono valdžia ketvirtadienį nusprendė dar kartą atakuoti „Jokūbavo keliuką“ ir jokūbaviškių atėmusius sklypo Babrūnės gatvėje savininkus – prašyti teismo kelio Jokūbavas–Petrikaičiai 380 metrų atkarpą leisti paimti visuomenės reikmėms. Nors galimybių laimėti tokią bylą vargu ar yra, dauguma politikų, likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui iki naujų savivaldos rinkimų, vis dėlto nusprendė pasigerinti rinkėjams parodydami, jog esą stengiasi ginti jų interesus.

Ketvirtadienį posėdžiavusi Savivaldybės taryba priėmė protokolinį sprendimą kreiptis į teismą dėl dalies kelio Jokūbavas–Petrikaičiai, ėjusios per privatų žemės sklypą, paėmimo visuomenės reikmėms. Tesimines procedūras pradėti įpareigota Savivaldybės administracija.

Tokį sprendimą, nors ir protokolinį, Savivaldybės taryba priėmė prispausta posėdyje dalyvavusių Jokūbavo bendruomenės atstovų, negailėjusių aštresnių žodžių valdžios adresu. Pasak jokūbaviškio Antano Sungailos, pati rajono valdžia anksčiau padarė lemtingą klaidą, dėl kurios dabar jokūbaviškiams ūkininkams tenka sunkiąja technika važiuoti per gyvenvietės centrą, pro mokyklą.

„Anksčiau valdžios padaryta klaida, kai buvo leista privatininkams uždaryti pravažiavimą Babrūnės gatve, dabar verčia per 30 ūkininkų važiuoti per gyvenvietę, o tai yra ne tik nepatogu, bet ir labai nesaugu. Juk visai šalia yra dar ir mokykla“, – Tarybos nariams pasakojo A. Sungaila.

„Jokūbavo keliuko“ problemą rajono valdžia mėgina išspręsti jau apie pusantrų metų. Tačiau per šį laikotarpį sugebėjo tik pralaimėti teismo procesus. Tokie rezultatai nestebina. Susidaro įspūdis, kad stengtąsi būtent… pralaimėti. Kitaip tariant, palikti kelio Jokūbavas–Petrikaičiai 380 metrų atkarpą „privatizavusius“ sklypo savininkus ramybėje, o jokūbaviškių ūkininkų interesais pasirūpinti „kada nors“. Suprantama, pasinaudojant ne kieno nors asmeninės piniginės turiniu, o visų mokesčių mokėtojų pinigais – rajono biudžeto lėšomis.

Iškart po 2019-ųjų savivaldos rinkimų ką tik iškepta valdančioji dauguma sugebėjo „pamiršti“ bene svarbiausią iki tol galiojusią nuostatą – leisti sklypo savininkams pasiimti kelio atkarpą sau, bet su sąlyga, jog jie savo lėšomis įrengs apvažiavimą. Ši sąlyga galiojo ir ankstesniems sklypo savininkams. Pardavus sklypą naujiesiems savininkams, tokia pat sąlyga buvo įrašyta ir tuometinės Savivaldybės administracijos direktorės Jolantos Girdvainės pasirašytame dokumente. Tačiau vėliau iš valdžios atminties ji kažkaip „išsitrynė“.

Savivaldybės ieškinys teismui dėl „Jokūbavo keliuko“ problemos irgi buvo pasmerktas. Administracija prašė teismo akivaizdžiai neįgyvendinamo dalyko – nustatyti servitutą. Sunku įsivaizduoti, kaip profesionalūs juristai galėjo „nepastebėti“ vieno iš svarbiausių reikalavimų nustatant kelio servitutams – neturi būti kito privažiavimo prie privačių sklypų. „Jokūbavo keliuko“ atveju toks privažiavimas yra, juo dabar jokūbaviškiai ir naudojasi.

Pralaimėjus bylą nuspręsta daugiau nesibylinėti ir pamėginti jokūbaviškiams padėti savomis jėgomis – rajono biudžeto lėšomis įrengti aplinkkelį. Tačiau Savivaldybės administracijos direktorė Jolita Vaickienė posėdyje Tarybos narius tikino, jog naujo kelio, aplenkiančio Babrūnės gatvėje esančios sodybos ribas, įrengimas valstybinėje žemėje gali kainuoti ir milijoną eurų, o gal net ir daugiau. Ypač, jei jokūbaviškiai reikalauja kelio, kuris būtų įrengtas pagal visus reikalavimus.

„Savivaldybės administracija pasiūlė padaryti paprastą kelią, kuris atsirastų labai greitai. Tai yra, nukasti viršutinį žemkės sluoksnį ir užpilti skaldos. Tačiau toks pasiūlymas atrodo kaip pasityčiojimas iš mūsų. Po poros metų, o gal ir dar greičiau, ir tokio kelio nieko neliktų. Mums reikia normalaus kelio, kuris būtų įrengtas pagal visus reikalavimus“, – Tarybos posėdyje teigė Jokūbavo kaimo bendruomenės pirmininkas Mantas Keblys.

Nei vienas rajono politikas neprieštaravo, jog jokūbaviškiams reikia padėti ir įrengti normalų kelią. Tačiau nei vienas Tarybos narys nepasiūlė, iš kur paimti tą nelemtą milijoną eurų, kai ir kitoms labai svarbioms rajono reikmėms pinigų biudžete trūksta.

Kitaip tariant, nusprendę dar kartą kreiptis į teismą ir prašyti kelio Jokūbavas–Petrikaičiai 380 metrų atkarpą leisti paimti visuomenės reikmėms, politikai vėl lipa ant to paties grėblio. Mat norint paimti bent gabalėlį privačios žemės, turi būti itin svarbios priežastys, labai reikšmingos visuomenės interesams.

Kažkaip savaime kyla abejonė, kad valdžia tikrai nori padėti jokūbaviškiams ūkininkams ir išspręsti „Jokūbavo keliuko“ problemą. Peršasi nuomonė, jog stengiamasi „tempti laiką“, kol problema galbūt išsispręs pati. Pasak jokūbaviškių, jau dabar kai kurie ūkininkai, vengdami važiuoti per gyvenvietę, traktoriais beveik „išmynė“ aplinkkelį…

Aistas Mendeika ("Švyturio laikraštis")