Grabnyčios – Kristaus paaukojimo šventė. Pats žodis „grabnyčios“ kilęs iš grabnyčių (graudulinės) žvakės pavadinimo. Ši žvakė bažnyčiose šventinama būtent vasario antrąją dieną. Ikikrikščioniškoje kultūroje ši diena buvo vadinama Perkūno diena.

Trumpiausias metų mėnuo – vasaris – prasideda sena, bet jau daugelio primiršta Grabnyčių diena (vasario 2 d.), kurios ištakos, anot etnologų, siekia senųjų baltų laikus, vėliau susipynusi su krikščioniškąja tradicija tądien švęsti Kristaus paaukojimą. Kai kur Lietuvoje dar išlikęs ir seniausias šios šventės pavadinimas – Perkūno diena.

Grabnyčių esmė – vaškinių, dažnai vyniotinių, namų sąlygomis iš savo pačių pririnkto vaško ir lininio siūlo ant lentelės sukočiotų, žvakių šventinimas bažnyčioje. Grabnyčių žvakės Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, visada buvo labai vertinamos. Pašventinta vaškinė žvakė, vadinama grabnyčia ar grauduline, plačiai naudojama papročiuose ir buityje. Rūtų vainikėliu ir baltu kaspinu papuoštą graudulinę vaikai nešasi priimdami Pirmąją Komuniją. Graudulinė uždegama prie ligonio parvežus kunigą su Švč. Sakramentu. Ji uždegama prie mirštančiojo, kad nušviestų  vėlei kelią į dangų. Todėl ir priežodis  sako: „Sveikatos netekęs – dairykis žvakės“. Žemaitijos kaimuose graudulinė žvakė buvo uždegama, kai Gavėnios metu giedodavo Kalvarijos Kalnus, labai mėgtas žemaičių giesmes, skirtas Kristaus kančios istorijai apmąstyti. Grabnyčia seniau ir dabar žibinama per gedulingus pietus, sugrįžus po palaidojimo iš kapinių. Grabnyčią degdavo ir pastatydavo ant lango, kai pamatydavo kylantį audros debesį su perkūnija. Siekdami apsisaugoti  nuo griaustinio/žaibo  grėsmės, statydami namą, pirmųjų sienojų sunėrimuose kryžmai išpjaudavo griovelius ir į juos įdėdavo po gabaliuką grabnyčios.

„Per Grabnyčių šventę (vasario 2 d.) visi šventindavo žvakes, dosniai apdalydavo elgetas duona, maišydavo „naują duonos kepimą“, nes vasari 5 d. – šventos Agotos šventė, per kurią šventinama duona ir vanduo. Per Grabnyčias Sartuose vykdavo žirgų lenktynės. Vaikai eidavo kalėdodami: jei kurioje troboje rasdavo nupirktas grabnyčias, tai bepokštaudami ištraukdavo žvakių dagtis (knatus). Dažnai ir suaugę tokius „kalėdninkus“ pavaišindavo ne duonos rieke su medumi, o duonos rieke su garstyčiomis. Bet dažniausiai vaikus vaišindavo ir ubagams dosniai atkišdavo.

Per tą šventę visos šeimininkės atriekdavo iš pačio gražiausio kepalo duonos abišalę, apvyniodavo įrišuline palute ir nešdavosi į bažnyčią. Kartais sakydavo: „Su rugiu bažnytėlėn einu“, o dukterų neturinčios motinos: „Duoneli kaip dukteriu paskvalyt (pasigirt) ainu“. (Algirdas Kulys. Tauragnai. Rugelis metų laikas. Versmė.- Vilnius, 2005)

Grabnyčių šventė susijusi ir su pirmaisiais pavasario ženklais. Būdavo sakoma: „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių“, „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla“. Taigi šie priežodžiai liudija, kad vasario pradžia – po pusiaužiemio – antrasis žingsnis pavasario link, kai nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus, kad galėtų atsigerti.

Laimindami žvakes, kunigai meldžia Dievą: „Tegul visi, kurie šiandien bažnyčioje gėrisi žvakių spindesiu, laimingai pasieks tavo garbės šviesą danguje“.

Parengė edukatorė Danutė Blaževičienė

Lietuvos liaudies buities muziejaus informacija