Ignalina – savo grožio įkaitė?

Pamiršti keliukai. mignalina.lt nuotrauka. Pamiršti keliukai. mignalina.lt nuotrauka.

Tautose iš lūpų į lūpas keliauja pasakos ir legendos apie nežemiško grožio karalaites ir princeses, kurių likimas liūdnas ir graudus, nes būtent jų grožis sukuria galybę problemų: vienos tampa išlepusiomis ir aikštingomis, kitos patenka į pavyduolių pinkles ir t. t. Kažkodėl Ignalinos likimas, mano akimis, kaip ir nežemiško grožio pasakų karalienės – liūdnas. Kraštas gražus, o nuoširdumo, darnos ir harmonijos nėra. 

Vienas iš problemos analizės pjūvių – infrastruktūra. O tiksliau – jos nesutvarkymas ir nekokybiška priežiūra. Imkime dar siauresnę sritį – kelius. Didelė rajono kelių dalis – žvyrkeliai, miškų ir laukų keliukai. Gyvename nežemiško grožio krašte, turime daug keliukų, o jais važiuoti beveik neįmanoma: tai pažliugę, tai užpustyti, tai ledu padengti. 

Viso rajono išsamiai neanalizuosiu, šįkart neperpasakosiu ir daugelio gyventojų godų dėl nekokybiškai prižiūrimų kelių rajone. Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš daugelio, apie kurį žinau asmeniškai. Kalbėsiu apie keliukus Garbūnai–Kamša, Mažoji Antagavė–Pagavė–Garbūnai–Dindos–Kazokinė arba Antagavė–Kazokinė, arba Žydeliai–Gaureliai–Sabališkė, esančius Ignalinos seniūnijoje. 

Visi jie buvo neseniai „remontuojami“, bet jais važinėti – iššūkis, o juk tai vos keli kilometrai aplink Ignaliną. Mano tikslas nėra išsiaiškinti, tarkim, kurioje vietoje (ne)nubyrėjo keliuko Žydeliai–Sabališkė remontui skirtos medžiagos (net per du kartus bendroje sumoje apie 11 tūkst. Eur, kam įdomu, gali pasisklaidyti viešųjų pirkimų dokumentus – autor. past.) ir kas bei už kieno lėšas remontavo keliuką į kokią nors sodybą Zuikose ir pan. Mano tikslas – pakalbėti apie kitokį požiūrį į visus keliukus. 

Dar pernai buvo tvarkomas keliukas nuo buvusios Vaikų stovyklos per Mažąją Antagavę vedantis link Palūšės. Šiandien juo važiuoti tiesiog baisu, o vietomis ir labai pavojinga. Jau senokai suprojektuotas ir, 800 m išasfaltavus, bei kitus 2 km paruošus asfaltuoti numestas likimo valiai kelias Ignalina–Dindos. Žinau, kad čia susiplakė dviejų skirtingų lygių ir „gaspadorių“ keliai, bet, kaip jau sakiau, kalbame apskritai apie kelius ir problemas, susijusias su jais. O štai nuo pastarojo kelio atsišakojantis 3 km ilgio keliukas Garbūnai–Kamša, siekiantis Švenčionių rajoną, išvis kelia siaubą. Kiek patys žmonės pasitvarkė, tiek ir turi. O juk tai kelias, jungiantis mus su Švenčionių r., Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija, galiausiai tai keliukas, kuriuo žiemą ir pavasarį plūsta žvejai ant Pravalo ledo. Visas šis keliukas iki pat Švenčionių r. nepavydėtinas, ypač gilios duobės miške, šalia Pipiriškės, tačiau kalnas nuo Garbūnų iki Pravalo ežero poilsio aikštelės yra labai pavojingas ir žiemą, ir vasarą. Kalnas gan status, vingiuotas ir siauras, o vienoje pusėje – skardis. Praėjusį penktadienį, liudininkų teigimu, net trys automobiliai atsidūrė „rave“ (griovyje). Kelias, žinoma, visas padengtas ledu ir po egle nuo rudens palikti keturi kibirai smėlio-druskos mišinio, skirti keliems jo metrams pabarstyti, jau išnaudoti. Vienas automobilis leidosi nuo kalno ir susitiko kylantį į kalną kitą, prasilenkti saugiai nėra vietos, o ir sustojus laviruoti nėra galimybės, nes, kaip minėjau, kelias padengtas ledu, o tuo metu dar ir trečias automobilis pasirodė. Įvykyje dalyvavo laiškininkas, Pavajuonio gyventojas (neregistruotas) ir nežinomas žmogus. Laimei, žmonės nenukentėjo, bet streso, nuostolių ir rūpesčių turėjo užtektinai. 

Bent 2 kartus per mėnesį pravažiuoju minėtu keliuku, todėl žinau, kas ten vyksta. Įdomiausia tai, kad maždaug už 3 km nuo Garbūnų prasideda Švenčionių r. Ir kai važiuojant link Kamšos atrodo, kad netrukus pasieksi pasaulio pabaigą, netenki žado, nes paaiškėja, jog patekai į rojų: prasideda asfaltas, žiemą-vasarą švarus ir žėrintis, apie 14.40 val. čia kasdien atvyksta keleivius vežiojantis autobusas, kuriuo keliauja ir vietos gyventojai, ir moksleiviai. Rėkučiai ir Reškutėnai – gyvi kaimai. 

Štai jums ir mįslė. Kodėl kone keliuose kvadratiniuose kilometruose toks kontrastas? Švenčionių r., Rėkučiuose, važiuoja autobusai, gyvena žmonės, vyksta veiksmas (nors iki centrų (Švenčionėlių ir Švenčionių) – arti 20 km), o čia pat, tame pačiame kvadrate, bet jau Ignalinos r., gyvena močiutė su sūnumi Pavajuonio kaime ir viena šeima Papravalės kaime (iki centro, Ignalinos, apie 8 km). Tiesa, Kamšoje, Pavajuonyje ir Papravalėje galima suskaičiuoti bent 10 namų, kuriuose gyvena, kaip kažkada a. a. Malvina Gimžauskienė sakė, turistai, t. y., savaitgaliais ir atostogų metu būnantys gyventojai. Jie, žinoma, čia neregistruoti, todėl oficialiai jų kaip ir nėra. 

Mįslės atsakymas – keliai. Būtent keliai yra viena iš priežasčių, kodėl Ignalina „dykėja“. Ir ne tik šioje seniūnijoje, o visame Ignalinos r. Kita priežastis – neadekvačios NT kainos. Už tam tikrą sumą Švenčionių r. gali įsigyti puikiai įrengtą namą su erdvia namų valda, o Ignalinos r. už tą kainą gali įsigyti tik kur nors užkampyje apleistą žemės sklypą su nugriovimui tinkamu pastatu. Kas daugiausiai perka NT Ignalinoje? Užtektinai finansų turintys piliečiai, kuriems reikia gražios ir erdvios vietos atvykti keletą kartų per metus su draugais išgerti alaus ir įmantriu traktoriuku papramogauti, skutant žolę nuo žemės, idant joks augalas nesubrandintų sėklų. Tokiems piliečiams jokie keliai reikšmės neturi ir pati Ignalina bei jos reikalai visai nerūpi, mat, prekybos centras dirba visada, o su savo „kamazo“ dydžio „džipais“ jie visur pravažiuos ir po pūgų, liūčių, ir po ralių, ir po miško kirtėjų. 

Ir kas paneigs, kad Ignalina nėra savo grožio įkaitė? Daug atvažiuoja ja „pasigrožėti“ savaitgaliais, pasinaudoti (ežerais ir t. t.), bet gyventi su ja nuolat ir rūpintis ja nepuola. 

Gal laikas pačiai Ignalinai keisti požiūrį į save? Gal reikia susitvarkyti, nors ir labai lėtai, keliukus, t. y. išasfaltuoti juos? Per laiką atkris kasmetinis jų remontas, o žiemą prižiūrėti asfaltuotus keliukus bus daug paprasčiau. Tada nebijos žmonės kurtis sodybose, vienkiemiuose, kurti ūkius, auginti sveiką maistą sau ir kitiems, sveikai patys gyventi. Daug žmonių jau „atsikando“ to miestų komforto ir susižėrę puokštes ligų bėga gelbėtis į kaimus, vienkiemius, nes supranta, kad pats gyvenimas yra vertybė, o ne pareigos ir pinigai bei pagal pinigų kiekį pasirinkti pseudodraugai. Deja, Ignalina, nors ir labai graži, nėra sąrašo viršuje, mat, žmones baugina susiekimo, mokyklų, klausimai ir, žinoma, „proto neturinčios“ NT kainos. 

Kaip jau minėta, reikėtų sudaryti galimybes kurtis šeimoms, norinčioms gyventi natūraliose (ekoūkiuose) gyvenvietėse, vaikus auginti ir auklėti privačiose bendruomenių gamtos mokyklose ir t. t. Pasvajokime toliau, o kodėl valdžia negalėtų inicijuoti tokių gyvenviečių kūrimosi? Tarkim, išperka iš privačių asmenų tinkamas teritorijas, būtinai su miškais ir upe ar palei ežerus (natūraliems ūkiams tai būtina), suprojektuoja sklypus ir išperkamąja nuoma leidžia kurtis šeimoms, statytis ekologiškus namus, dirbti žemę. Viena iš puikiausių vietų, kurioje prieš kelis šimtus metų gyveno daržininkų bendruomenė, pagal sutartį auginusi maistą Vilniaus miestui, tai Kazitiškio seniūnijoje, Dysnų ir Dysnykšio ežerų skalaujamas Astravas ir jo apylinkės. O jei prisimintume, kad ten veikė ir Ichtiologijos tyrimų centras, kuriame buvo auginamos ir dauginamos žuvys, tai ekogyvenvietės galimybes galima dar labiau išplėsti. Tereikia peržengti per save ir pradėti galvoti ne apie vieno asmens ar šeimos turtų kaupimą, o apie darnią ir klestinčią bendruomenę, dirbančią vieningai. Be to, tokiose gyvenvietėse galima būtų puikiai puoselėti ir tradicijas ne tik švęsti ir dirbti drauge, bet ir šeimose, kas buvo įprasta mūsų protėviams, tėvams ir senoliams gyventi drauge, o ne uždarant juos į tobulas erdves globos namuose. 

Gal atėjo laikas mokytis iš savo klaidų, kam nevėlu – ištaisyti jas ir nebedaryti naujų? Vargu ar žavi rajono perspektyva būtų likti vien apleistų kapinaičių prižiūrėtoja…

Lina RAGINYTĖ, („mignalina.lt“)

Mūsų Ignalina

Video