Nepaisant ūkininkų organizacijų pasiūlymų, raginimų ir reikalavimų, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) šią savaitę ketina pristatyti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano aktualijas. Bent jau taip pavadinta ŽŪM pranešime, kurį sudaro lygiai trys sakiniai. 

Kam žemdirbiui daugiau sakinių? Kam jam daugiau informacijos? Ministerijoje tikriausiai galvojama, kad ką ten tas žmogelis išskaitys. Tegul sėda traktoriun ir dirba, kaip tame anekdote, kur kolchozo pirmininkas, matydamas, jog žmonės į darbą eina ir kai jiems moka atlyginimą, ir kai nemoka, pasiūlo kaimiečiams kitą dieną ateiti į darbą pasikart. Kaimiečiai pirmininką patikina, kad į darbą vis tiek ateis, tik klausia, ar virves išduos kolūkis, ar patiems teks nusipirkti…

Šis planas, tai dokumentas, kuriuo artimiausius penkerius metus vadovausis žemės ūkio politikos formuotojai, įskaitant ir žemdirbių “pelkių ministru” vadinamą žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, o pagal tą planą gyvens visi kaimo žmonės.

Suprantama, pats K. Navickas per tuos penkerius metus jau bus numelioruotas į politines kapines, nes tiek kritikos iš žemdirbių, tiek nekompetencijos žemės ūkyje, ko gero, nėra turėjęs nė vienas ŽŪM vadovas. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad K. Navickui jau nebetekus ministro portfelio, pagal tą planą ir toliau turės gyventi žemdirbiai. Tie, kurie tikėjo, jog galima iš žemės ūkio produkcijos gamybos užsidirbti, kad galima imti paskolas žemei pirkti, taip pat žemės ūkio technikai įsigyti ir pan.

Supraskime, kad K. Navicko atsakomybė baigsis sulig ta diena, kai jo nebeliks ministerijoje. Nėra skirtumo, ar jis išeis savo, ar ne savo noru. Žemės jis nedirba, todėl nerizikuoja niekuo, išskyrus savo atlyginimą. Bet vien pranešimas apie “aktualijų pristatymą” (pabrėžiu, kad organizuojamos ne diskusijos, ne įsiklausimo į ūkininkų nuomonę renginys, o tiesiog “pristatome tai, ką patvirtinome”) mokantį skaityti tarp eilučių žmogų turėtų šiek tiek sugluminti.

Juk šiame plane įvardijama, kokia apimtimi ir intensyvumu bus remiami ūkininkai iki pat 2027 metų. Kur jame yra K. Navicko garsiai deklaruojama parama smulkiems ūkiams? Į ją pretenduosi nebent tada, kai susikooperuosi su kaimynu. Dar daugiau, pats K. Navickas jau organizuoja darbo grupę, kuri aiškinsis, kaip čia Lietuvoje būtų galima paskatinti kooperavimąsi. Jei kooperacijos lygmuo yra arti plintuso, tai kam reikėjo prioritetus smulkiems ūkiams išdėlioti taip, kad ir dabar aišku, jog visa tai pasmerkta. Tai penktas ar šeštas ministras, kuris vis rūpinasi kooperacija, o ji kaip buvo beveik tame pat taške, taip ir liko.

Man asmeniškai K. Navickas labiau panašus ne į žemės ūkio ministrą, o į “aplinkosauginį inkvizitorių”, paskelbusį velniu visą žemės ūkį. Varninių šeimos paukščių daroma žala ūkininkams, pagal Žemės ūkio ministeriją, tai net ne žala. Ir ar apskritai kovarniai ir kovai bus įtraukti į tą patį sąrašą kaip gulbės, žąsys ir kiti paukščiai, kažkada. Net neaišku, kada.

Iš vienos pusės ministerija kalba apie rizikų valdymą, kad ūkininkai draustų kuo daugiau pasėlių, bet iš kitos pusės jau inicijavo diskusijas, kad reikėtų mažinti paramos intensyvumą draudimo įmokų kompensavimui. Kitaip tariant, žodžiai vėl prasilenkia su darbais.

Galime priminti, kad K. Navickas išgyveno interpeliaciją. Priekaištų ūkininkai jam turi daugybę. Ir dar daugiau jam turi klausimų. Tačiau tas išgyvenimas interpeliacijoje primena situaciją, kai neklaužada prisidirba iki ausų, o vėliau slepiasi už mamos sijono. Net neabejoju, kad jis sulauks ir dar vienos interpeliacijos. Veikiausiai rudenį. Veikiausiai jis ir joje išgyvens. Ir, kaip ir prieš tai, vėl slapstysis už mamos sijono. Taip daro visi bailio širdį turintys “drąsuoliai”. 

Džiugina kol kas tik vienas dalykas, kad vis daugiau jaunųjų ūkininkų (išties jaunų) viešai kelia nepatogius klausimus ministrui, į kuriuos atsakyti kompetentingai pastarasis gali tik per aplinkosauginę prizmę. Tačiau kartu be galo liūdina atvejai, kai turintys būti ūkininkų lyderiai, po “pijarinių” akcijų nurimsta. Vieni iš valdžios gauna šiltą kėdę ir nutyla, kiti bando derėtis dėl paramų. Tad ir gaunasi, kaip toje patarlėje, kad savi marškiniai arčiau kūno.

Jei jūs manote, kad Lietuvoje gali kilti kažkas panašaus į tai, ką mes matome Olandijoje? Turiu nuliūdinti. Nors tiesioginės išmokos Lietuvoje beveik mažiausios ES, o reikalavimai keliami bene tokie pat, kaip ir Vakarų ūkininkams, mes nepamatysime nė trečdalio "olandiško" protesto. Ir ne tik todėl, kad žemdirbiams  trūksta vienybės. Jie vis dar galvoja, kad gyvena sąlyginai gerai.     

O kas toliau? Mes būtinai išklausysime visą tą “aktualijų pristatymo” sesiją ir dar kartą pažvelgsime, į kokią pelkę šis ministras stumia visą Lietuvos žemės ūkį. Toje pelkėje jis arba nuskandins žemdirbius, arba prigers pats.

Gediminas Stanišauskas, www.agrobite.lt vyr. redaktorius