Vienų mėgstamos, kitų nekenčiamos – alyvuogės: kodėl jomis pradedame mėgautis tik sulaukę dvidešimties?

Alyvuogės. Alyvuogės.

Alyvuogės – vienų itin mėgstama, kitų nekenčiama uoga. Vaikystėje paragavę šios uogos, dar ilgą laiką jos vengiame ir nededame į burną, nes jų skonis išties specifinis: varijuojantis nuo karčiai saldaus iki sūraus. Perkopę dvidešimtmetį ir vėl pabandę paragauti alyvuogių, nustembame, kadangi skonis, kurį prisimename iš vaikystės, pasikeičia ir turtingos skoniu alyvuogės dažnam tampa skaniausiu užkandžiu.

Taip atsitiko ir gerai žinomam keliautojui Vytarui Radzevičiui, kurio pirma pažintis su šia uoga buvo išties kurioziška. Kaip pasakoja keliautojas, tam, kad pradėtų mėgautis alyvuogėmis, prireikė laiko. „Labai gerai atsimenu pirmą alyvuogių skonį. Sovietmečiu alyvuogės buvo reta ir nežinoma prekė. Pirmą kartą jas paragavau, kai draugo tėtis parvežė jas iš Vakarų. Paragavau ir net susiraukiau – man visai nepatiko, nes tikėjausi kažko saldaus“, – atsiminimais dalijasi V. Radzevičius.

Kodėl vaikystėje nemėgstame alyvuogių?

Tyrimai rodo, jog apie dvidešimtuosius gyvenimo pradeda keistis skonio receptoriai, todėl nustatyta, kad  vidutiniškai prireikia 22-ejų gyvenimo metų, jog galėtume pradėti mėgti „suaugusiųjų“ maisto produktus, tokius kaip alyvuogės ar ančiuviai ir mėgautis neįprastais ir sudėtingesniais skoniais.

V. Radzevičius teigia, jog paauglystėje pasakęs, jog alyvuogės jam nėra skanios sulaukė išmintingų ir lemtingų žodžių: „Draugo tėvas pasakė, jog kai užaugsiu, suprasiu, koks tai delikatesas. Šie žodžiai buvo pranašiški ir dabar alyvuoges labai mėgstu“, – pasakoja keliautojas.

Kalbėdamas apie savo vaikus ir anūkus V. Radzevičius sako, jog jiems vaikystėje alyvuogės, kaip ir jam, nebuvo skanios, tačiau visada pasitaiko ir išimčių. „Vaikai mėgsta, bet kaip ir aš – ne nuo vaikystės, labiau nuo vėlyvos paauglystės. O anūkams kol kas alyvuogės nėra skanios, nors kartą mažasis Jokūbas nuo picos nurankiojo visas alyvuoges ir jam, atrodo, tikrai patiko”, – pasakoja V. Radzevičius.

Šviežių alyvuogių nevalgytų net suaugusieji

Alyvuogės, nuskintos tiesiai nuo medžio, yra nevalgomos dėl kartaus skonio, kurį nulemia cheminis junginys, vadinamas oleuropeinu. Didžioji dalis alyvuogių perdirbama būtent tam, kad ši molekulė būtų pašalinta.

Dar romėnų laikais žmonės išmoko apdoroti alyvuoges, kad sumažintų oleuropeino kiekį. Romėnai šviežius vaisius mirkė vandenyje su medžio pelenais. Pelenai sudaro šarmines sąlygas, kurios greitai suskaido oleuropeiną, todėl alyvuogės per kelias dienas tampa valgomos ir nebe tokios karčios. Nors alyvuogių perdirbimo procesas pažengė, tačiau alyvuogių mirkymas įvairiuose šarminiuose skysčiuose išliko iki šių dienų. 

Šiais laikais alyvuogės dažniausiai vartojamos kaip užkandis prie įvairių gėrimų, ar Viduržemio virtuvės įkvėptų patiekalų, tokių kaip maltos mėsos kepsnių – biftekų ar pitų su smulkintos mėsos įdaru. Alyvuogės taip pat neretai mėgstamos su jūros gėrybėmis ar halumi sūriu.

Alyvuogėms paruošti, dalinamės greitu ir lengvu marinatu, kuris pagerins alyvuogių skonį.

Lengvas ir greitas alyvuogių marinatas

Jums reikės:

Juodosios alyvuogės: 1 indelis

Žaliosios alyvuogės: 1 indelis

Česnakas: 5 skiltelės

Kalendros lapeliai: 1 saujelės (arba petražolės)

Rūkytos paprikos milteliai: 0,5 arbatinio šaukštelio

Balzamiko actas: 4 arbatiniai šaukšteliai

Alyvuogių aliejus: 8-10 valgomieji šaukštai

Sojos padažas: 1 valgomasis šaukštas

Medus: 1 arbatinis šaukštelis

Citrina

Paruošimas:

Alyvuogių skystį išpilame, alyvuoges suberiame į dubenį ir užpilame alyvuogių aliejumi. Tuomet suberiame sukapotas kalendras arba petražoles ir įspaudžiame česnako skilteles. Tada supilame sojos padažą, balzamiko actą, medų, rūkytos paprikos miltelius, citrinos sultis ir nutarkuotą citrinos žievelę (prieš būtinai tai nuplikome vandeniu). Viską gerai išmaišome ir paliekame pasimarinuoti mažiausiai 3 valandas. Skanaus!

Video