Eduardas Guževičius – vienas stambiausių Simno krašto ūkininkų. Iš tėvo ir senelio perėmęs ūkį, jo priežiūrą perleido vyriausiam sūnui. Visą gyvenimą atidavęs žemdirbystei, dabar vyras gyvena kito namų ūkio reikalais ir dėmesį skiria alpakoms, avims, paukščiams, triušiams ir veisliniams šunims. Pokalbis su Eduardu apie žemdirbio kelią ir kodėl vyras neseka orų prognozių.

Kelios Eduardo giminės kartos įleido šaknis Simno krašte. Tad ir Eduardas, tęsdamas tradiciją, gyvena čia. „Visa giminė iš tėvo pusės savo gyvenimą kūrė Simne, ir aš čia“, – sako pašnekovas. E. Guževičius baigė Simno vidurinę mokyklą, 1982 m. – Žemės ūkio akademijos agronomijos fakultetą. Kurį laiką dirbo vietos kolūkiuose, užėmė vadovaujamas pareigas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Eduardas atsiėmė 27 ha senelių žemės ir ėmė ūkininkauti – auginti grūdines kultūras. Šalia kelio Simnas–Alytus stovintys dideli grūdų bokštai pastatyti ant senelių žemės. Laikui bėgant E. Guževičius plėtė ūkio valdą. Jis išsinuomojo žemės Angininkų kaime. „Tai buvo dvaro žemė, apie 150 ha“, – savo ūkininkavimo istoriją pasakojo E. Guževičius.

Vyras džiaugiasi, kad ūkininkavimo tradiciją tęsia jo vyriausias sūnus Bronius Guževičius. Su žmona Virginija Eduardas užaugino 3 vaikus. Jau dveji metai, kaip pašnekovas ūkio valdymą perdavė į sūnaus rankas, o prie jo vairo stovėjo beveik 30 metų, nuo 1993 m. „Kad Bronius perims ūkį, buvo nuspręsta jam gimus. Augdamas vaikas matė visus darbus, padėdavo man“, – kalbėjo E. Guževičius. Bronius, kaip ir jo tėtis, – diplomuotas agronomas.

Ūkio pradžia

Pasak Eduardo, tuomet, prieš 30 metų, ūkį vystyti buvo daug lengviau. Buvo laikotarpių, kada kainos geresnės, technika ne tokia brangi, buvo laisvų žemių plėstis. „Dabar manau, kad pradedančiajam ūkininkui yra daug sunkiau“, – sako pašnekovas. Vyras prisimena laikus, kuomet nukūlus 30 ha javų buvo galima naują kombainą nupirkti. „Dabar reikia labai daug žemės turėti, kad uždirbtum“, – mintį tęsia E. Guževičius.

Ūkis sūnui

Sūnus Bronius vadovauja UAB „Dzūkijos artojas“ ir dirba savo ūkyje, iš viso apie 1500 ha žemės. Didžiausi žemės plotai išsidėstę Angininkuose, Atesninkuose, prie Liepakojų ir Buckūnų kaimų, Simno miesto.

Paklaustas, kodėl perleido ūkį sūnui, Eduardas šypsosi: „Noro dirbti jau nebuvo. Prieš tai keleri metai buvo sunkūs, sausringi. Pajutau – užtenka. Tegul jaunesni dirba.“

Laisvalaikis – sportas ir augintiniai

Eduardas domisi sportu. Nepraleidžia krepšinio, futbolo rungtynių. Jaučia prieraišumą gyvūnams: šunims, balandžiams. Vyras nesimėto, daugybę metų augina dvi šunų veisles: Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganius. Jo namuose vietos atsiranda net iki 10 šių veislių šunų. „Mano šunys turi kilmės dokumentus, dalyvauja parodose Lietuvoje“, – pažymi pašnekovas. Vyras pastebi, kad Vidurio Azijos aviganiai Lietuvoje populiarėja, priešingai nei Kaukazo aviganiai. Ar brangu išlaikyti šių veislių šunis? Eduardas sako, kad brangu, kol auga iki 1,5 metų, o užaugę šunys nėra reiklūs. Vyras juos laiko sūnaus ūkio bazėje, nes ten daugiau vietos. Nors E. Guževičius nuo stambaus ūkininko pareigų ilsisi, bet jo namuose ne ką mažesnis ūkis. „Namų ūkyje pailsiu, nereikia tiek nervintis. Ir orų prognozės nerūpi“, – pastebi pašnekovas. Prie namų augina alpakas, paukščius, 40 avių. „Alpakos gražios, neagresyvios, vaikams patinka, nereiklios, praktiškos – nuėda žolę, nereikia jos pjauti“, – sako pašnekovas. E. Guževičiaus namų ūkyje galima pamatyti Cholmogorų veislės žąsų, ančių, kalakutų, vištų, triušių, per 100 balandžių. Eduardas šypsosi: „Namuose zoologijos sodas“.

„Visko užtenka, nieko nereikia“, – sako pašnekovas ir priduria, kad tik sveikatos būtų. To linkime ir E. Guževičiui.

Danielius Jakubavičius ("Dzūkų žinios")