Džiaugėmės švente „Šokanti Ignalina“, kuri linksmino visus ignaliniečius ir svečius. Rūpinosi organizatoriai, rūpinosi kolektyvų vadovai, o jau kaip šokėjai rūpinosi… Miesto apylinkėse yra ir tokių keistų šokėjų, kurie, regis, visai nesijaudina, kuriems šokis yra savotiška biologinė savastis, o jų atvaizdai regimi įvairiausiuose meno darbuose ir net apdovanojimuose… Kas tie šokėjai?

Vienas didžiausių paukščių 

Ką tik minėjome biologinės įvairovės dieną. Ar ši įvairovė turi atspindį kultūroje, tradicijoje? Tie šokėjai ir šokėjos tai – gervės. Jos vienos didžiausių ES paukščių. Suaugusios gervės gali ištįsti iki 120 cm ir sverti iki 6 kg. Toks yra vidutinis dešimtmečio vaiko ūgis, tačiau paukščiai sveria mažiau, kad galėtų paskristi. Šie dailūs ilgakojai tvariniai gali skleisti į trimito gaudimą panašų garsą, girdimą net už kilometro. Skraido grakščiai ir aukštai, ir netgi moka šokti. Gervės kasmet migruoja: skrenda žiemoti į pietus. Situaciją lengvina tai, kad jų skeletas tvirtas, sukaulėjęs, lengvas, nes daugelis kaulų pilni oro, o čiulpai išnykę. Jos skrenda visą parą, pasirenka skirtingus maršrutus ir kelionės metu sustoja daugelyje vietų maitintis. Gervių skrydžiams reikia daug vietos, nes tai didžiausias Lietuvos paukštis. Besiruošdamos migruoti, gervės skraido aukštyn ir žemyn. Jos tik tada ima skristi tolygiai, kai virš žemės būna pakilusios nuo 1 iki 2 km. Specialistai mano, kad V formos pulkai padeda skristi pavargusioms gervėms: priekyje esantis paukštis mosuoja sparnais, o jo sparnų sukeltas vėjas padeda skristi ir kitam paukščiui. Pulkus sudaro per 400 keliauninkų. Paukščiai paeiliui skrenda į priekį ir veda būrį. Skrisdamos gervės nuolatos šaukia vienos kitas. Jauni paukščiai laikosi arčiau tėvų ir stengiasi įsiminti maršrutą, kurį turės pakartoti kitąmet. Skrisdamos gervės ištempia kaklą, o kojas ištiesia atgal. 

Prieš 20 metų jų buvo daug mažiau, bet žmonės keičiasi ir išmoko įruošti joms buveines, kuriose gervės lankosi arba miega. Jos nakvoja santykinai nuošaliose „padidinto saugumo“ vietose. Dažniausiai tai yra atviros vandeningos pelkės, vandens telkinių pakraščiai. Vanduo nakvojančioms gervėms yra labai svarbus, nes per vandenį besiartinantį plėšrūną jos pajaučia žymiai jautriau. Maitinasi dažniausiai augaliniu maistu, bet kartais racioną papildo vabzdžiais ir kitais bestuburiais, varlėmis, žuvimis, graužikais. Pilkosios gervės (kurios dažniausiai veisiasi Lietuvoje) turi akivaizdų polinkį palaikyti socialinius santykius ir yra bendruomeniški paukščiai. Veisimosi sezono metu dėl įvairių priežasčių net nesiveisiantys individai dažniausiai laikosi grupėmis ir įvairaus dydžio būriais. Dar visai neseniai gervės buvo labai reti, itin saugotini paukščiai, bet užsienyje, pietinėse migracijos kelio vietose uždraudus jas medžioti maistui, po keletą ir net dideliais būriais vis dažniau matome šiuos paukščius ir mūsų pakelės laukuose. Jas negailėdami keikia žemdirbiai, nes minta jų laukų sodiniais ir derliumi, jais žavisi stebėtojai.

Pilkosios gervės pradeda veistis tik sulaukusios 4 metų. Deda du kiaušinius. Peri patelė. Patinas saugo ir gina lizdą. Kiekviena gervių pora mėgsta, kai apie jų lizdą yra daug erdvės. Jos gali visą minutę triukšmauti ir klykauti įspėdamos kitas gerves nesiartinti prie jų lizdo. Kiaušiniui atgijus girdėti krebždesys, cypsėjimas, tuksėjimas. Pamažu lukštas skyla ir pasirodo mažas snapelis. Dar būdamas kiaušinyje jauniklis ant snapo turi dantuką, kuriuo prakala kiaušinio lukštą. Dienos šviesą padėjęs išvysti dantukas vėliau sunyksta. Jaunikliai mėgsta peštis, todėl tėvas vieną gerviuką nusiveda į vieną pusę, motina – į kitą. Paaugę ima draugauti. Gerviukams šiokią tokią maskuotę gamtoje užtikrina purios rudos plunksnelės, jie saugiau jaučiasi, glausdamiesi prie tėvų. Tai labai atsargus paukštis. Žmogų pastebi per kilometrą. Suaugusios gervės prieš tūpdamos į lizdą dažniausiai išsitepa nugaras purvu. Tai veikia kaip maskuotė ir neleidžia priešams įžiūrėti jų tarp rudų pelkių augalų. Skrenda būryje, išsirikiavusios trikampiu ar vora. 

Sidabro paukštė

Gervės kūnas šviesiai pilkas. Pilka spalva dažnai siejama su nešvara ir murzinumu. Tačiau gervės pilkumas, ypač išsišėrus, pakeitus plunksnas, spindi metaliniu žvilgesiu ir skaisčioje saulės šviesoje tviska tarsi sidabras. Ne veltui gervė dažnai vadinama sidabro paukšte. Ant pečių auga garbiniuotos plunksnos, kurios uždengia uodegą. Pakaušyje plika, ryškiai raudona oda. Snapas rusvas, o kojos juodos. 

Žmonės linkę ieškoti simbolikos: legenda pasakoja, kad gervė – budrumo simbolis. Nuo senų senovės jos keliaudamos vieną iš būrio palikdavo budėti, kuomet kitos naktį ilsėdavosi. Budinčioji gervė stovėdavo ant vienos kojos, o kitoje laikydavo akmenį. Jei netyčia užsnūsdavo, akmuo iškrisdavo ir taip ją pažadindavo. Gervių būrys būdavo nuolat saugomas nuo pavojų. Ši legenda tapo pagrindu kuriant kaimyninės Visagino savivaldybės heraldiką, nes nors ir visiems reikalingas, bet nuolatinės priežiūros reikalaujantis uždaromas atominis gigantas, šalia kurio įsikūręs miestas, reikalavo ir budrumo. Joje gražuolė gervė pasipuošusi auksiniu snapu ir sidabrinėmis kojomis žiūri iš Visagino miesto herbo ir vėliavos. Heraldikoje tai reiškia išmintį ir budrumą.

Kaip gi šie paukščiai šoka? Ką mes matysime apylinkių laukuose šios šokių šventės metu? Suaugusios gervės šoka pavasarinius tuoktuvinius šokius. Tada jos strypčioja, linkčioja, strikteli į viršų, plasnoja sparnais, girgsi, klykauja. Kai vienos šoka, kitos akylai saugo. Vienas iš būdingiausių ritualinių gervių garsų, laikomas savotiška rūšies vizitine kortele, yra unisoninis duetas. Jį atlikdamos gervės stovi lygiagrečiai viena šalia kitos, 2–3 metrų atstumu, žiūrėdamos arba į vieną pusę, arba viena į kitą. Ritualo metu paukščiai užverčia snapą, nukreipia jį vertikaliai aukštyn, išskleidžia sparnus ir pašiaušia plunksnas. Patelė tą daro ne taip išraiškingai kaip patinas. Unisoninis garsas sinchroniškai skleidžiamas poros lizdo teritorijoje, bet neretai ir kitomis aplinkybėmis, kai paukščiai susijaudina. Gervių duetą galima girdėti visais metų laikais, tačiau jis dažniausiai simbolizuoja, kad du paukščiai susiporavo. Gervės šokius šoka ištisus metus. Paukščiai šoka ne tik poruodamiesi, bet ir dėl įvairių priežasčių susijaudinę – tiek turintys porą, tiek pavieniai, tiek būdami būryje. Gervių šokius sudaro daugybė sunkiai nusakomų elementų: tai ir paradinis žingsniavimas, kai paukštis eina dideliais, lėtais, plačiais žingsniais, aukštai keldamas kojas ir ištempęs kaklą, ir bėgiojimas išskėtus sparnus ratu, raitant aštuoniukes, darant zigzagus ar tiesia linija, ir staigus sustojimas – sustoję paukščiai ilgai lankstosi vietoje, daro piruetus, linkčioja iš vieno šono į kitą, ir aukšti šuoliai į viršų, mosuojant sparnais, ir mėtymas į orą įvairių šakelių, žolės, lapų, ir apmirimas kokia nors poza, pašiaušiant plunksnas, po to paukštis pamažu nusiramina. Gervės ne tik skraido. Jos – sklando.

Gervės turizme

Gervės dalyvauja ir turizmo verslo plėtroje. Ispanijoje, Estremadūroje yra Festival de las grullas (gervių šventė). Šventė vyksta gruodžio mėnesį – gervių atvykimo šventė (kai atskrenda ten žiemoti). Tuo metu organizuojamos ekskursijos, kurių metu galima stebėti gerves, vyksta mugės, žaidimai, pasakojimų valandėlės ir šokiai. Turizmas demonstruojant gerves, jų šokius yra labai populiarus. Savanoriai Ispanijoje yra apmokyti įruošti buveines joms. Toks turizmas sukuria darbo vietas, teikia pelno maitinimo įstaigoms, kelionių vadovams. Vokietijoje taip pat didėja susidomėjimas „gervių turizmu“. Prieš 50 m. gervių sustojimo vietoje seklios lagūnos Vorpommersche Boddenlandschaft nacionaliniame parke, šiaurės vakarų Vokietijoje, sulaukė tik keleto paukščių stebėtojų. Dabar kiekvienais metais pažiūrėti į gerves atvažiuoja apie 15 000 turistų. Didelis turistų dėmesys taip pat kelia susirūpinimą, nes daug žmonių vis dažniau sukelia paukščių trikdymą. Taip pat daugėja neprofesionalių fotografų, kurie be tinkamai padidinančių lęšių bando prieiti kuo arčiau prie gervių, taip jas gąsdindami. 

Gervė kultūroje

Lietuvoje žinomi kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Sunkmečiu šventė nevykdavo. Tai atgimstantis kasmetinis kino apdovanojimas. Laimėtojai buvo apdovanojami statulėle (autorius A. Liaudanskas). Simbolis – gervė (kine ir televizijoje gerve vadinamas įrankis, skirtas filmuoti judančia kamera). Apdovanojimai skiriami vieną kartą per metus. Apdovanojimų tikslas – atrinkti ir įvertinti geriausius praėjusių metų nacionalinius kino filmus ir pagerbti jų kūrėjus, skatinti lietuviško kino sklaidą bei supažindinti Lietuvos žiūrovą su naujausia lietuviško kino produkcija. Tuo pačiu pavadinimu savivaldybėse vykdavo ir naktiniai kino seansai. 

Nuo senų senovės plunksnos buvo naudojamos papuošalų gamybai. Tai aktualu ir dabar, vykdomos įvairios švietėjiškos programos šia tema.

Gervė – kultūrų įvairovės švenčių dalyvė

Gervės vaizdinys įvairus įvairių tautų mituose. Japonų legenda sako, kad žmogus, kuris išlanksto 1000 origami gervių gali sugalvoti vieną norą, kuris būtinai išsipildys. Tiek japonai, tiek ir tradiciją perėmę kitataučiai, mokosi lankstyti gerves. Ši tradicija susijusi su mažos mergytės Sadako Sasaki istorija. Ji gimė Hirošimoje, kur po atominės bombos sprogimo patyrė milžinišką radiacijos dozę dar būdama kūdikėliu. Mergaitei augant paaiškėjo, kad ji serga sunkia leukemijos forma. Būdama dvylikos Sadako Sasaki jau merdėjo ligoninėje, o tuomet išgirdo legendą… Mergaitė ėmė lankstyti gerves, prašydama vienintelio dalyko… gyventi, tačiau matydama aplinkui mirštančius ir besikankinančius palatos draugus, ji persigalvojo ir lankstydama gerves ėmė prašyti taikos visame pasaulyje. 

Gervė – krikščionybės simbolis 

J. Jelizarova sako, kad nuo senų laikų žmonės labai jautriai, net dievobaimingai kalbėdavo apie gerves. Tai būdavo dieviškieji paukščiai, artimi dvasiniam pasauliui. Laimės, meilės ir sveikatos simbolis – gervė – dar Senovės Egipte buvo vadinama ir saulės paukščiu. Romiečiams gervės asocijavosi su geriausiomis žmogiškosiomis savybėmis: ištikimybe, išmintingumu, gerumu, atjauta, meile žmonijai. Pagal senuosius liaudies padavimus, mirus žmogui, jo siela virsta paukščiu. Kaukaziečiai teigia, kad drąsiausiųjų karių sielos virsta gervėmis. Dėl tokių padavimų su gervėmis elgiamasi tausojančiai, jos saugomos ir garbinamos. Rytų šalys gerves apdovanodavo išskirtinėmis savybėmis: Kinų mituose jos tapdavo tarpininkais tarp žemiškojo ir anapusinio pasaulio. Anksčiau buvo tikima, kad jos lydėdavo angelus ir mirusiųjų sielas. Kiniečiai manė, kad dievai gerves į žemę siunčia su ypatingais pavedimais. Egzistavo tikėjimas, kad gervės gali įgyti žmogaus pavidalą pavirsdamos į skurstančius keliautojus ar bažnyčių tarnautojus. Buvo kalbama, kad gerves, kurios pavirsdavo žmonėmis, atskirdavo pagal žvilgsnio gilumą, jo supratingumą. Vien todėl su skurstančiais nepažįstamais buvo reikalaujama elgtis pagarbiai ir rūpestingai. Savaime aišku, kad už neįtikėtiną ištikimybę gervių porą vadindavo meilės ištikimybės simboliu. Gervės atvaizdą įamžindavo suvenyruose, interjere, paveiksluose, ant indų. Japonijoje gervė – šventas paukštis, sveikatos, ilgaamžiškumo ir laimės simbolis. 

„Ir gervės, liūdnai praskrisdamos…“

Pagal slaviškuosius padavimus, gervės taip pat – dievo pasiuntiniai. Buvo tikima, kad rudenį gervės išsineša mirusiųjų sielas į anapusinį pasaulį. Pavasarį jos parlydi naujagimių sielas, kurios netrukus turi gimti. Pagal šių paukščių parskridimo laiką spėdavo orus. Pavasarį rusų kaimuose gervę garbindavo kaip visuotinės laimės ir džiaugsmo paukštį. Visi gyventojai, kurie išgirsdavo gervių girgsėjimą, eidavo į atvirus žemės plotus. Į paukščius kreipdavosi prašydami vaisingumo, sveikatos, skalsos šeimoje. Senovėje sakydavo – kas pavasarį pirmiausia pamatys gerves, tam netrukus teks vesti. Jei tekdavo matyti gervių būrį, tai sakydavo, kad padidės šeimyna ar užgrius giminės.

Išskrendantis gervių pulkas pranašaudavo liūdesį, gimtinės ilgesį. Kaimų gyventojai, bėgdami paskui išskrendantį gervių pulką, šaukdavo „Keliaukite ratu“, kad jie pavasarį grįžtų. Slavų šalyse geru ženklu buvo laikomas skrendančios gervės pamatymas. Jei gervė pritūpdavo dirvoje – buvo tikimasi gero derliaus. Gervių šokiai taip pat reikšdavo sėkmę ir džiaugsmą. Gervės nužudymas buvo laikomas didele nuodėme. Buvo tikima, kad tokį žmogų ar jo šeimą taip pat aplankys mirtis. Buvo draudžiama į gerves rodyti pirštu, nes buvo galima pasiklysti… 

Gervė Lietuvoje

Visų tradicijų ir kūrinių, mininčių ją, – nepristatysi… D. Opulskaitė „Dienų piramidėse“, rašydama apie grožio pajautimą, rašė: „Niekada nebuvau mačiusi gervių. Apie jas, kaip apie motociklus, nežinojau beveik nieko. Tik skaičiau ir girdėjau per televizorių, tiesa, tai buvo labai seniai. Siluetai judėjo, jų atsirado ir daugiau, penki ar šeši, jie aiškiai kilnojo savo plonas kojas, lenkė į vandenį galvas ir keistai kratė jas atvertę į viršų. Vienas paukštis staiga ištiesė didelius sparnus, pakilo ir keistai įtraukęs ilgą kaklą nusklendė viršum vandens. Nusileido lėtai, be garso piešdamas ant vandens didžiulius raibulius, tie nusirito vandeniu net iki mūsų pakrantės. Žiūrėjau išsižiojusi, man norėjosi verkti.[…]. Viskas buvo per daug gražu. Pernelyg neapčiuopiama ir tikra. Per daug nematyta ir nauja. Taip negalėjo būti. Bet buvo! […]. Gervės kleketavo ir keistai švilpčiojo, garsai buvo su nieko nepalyginami, negirdėti ir nerealūs, kažin kokie neįtikėtini, nesuvokiami, skleidžiantys nenusakomą jausmų gamą – lyg švelnų nerimą, lyg tylų pasitenkinimą ir džiaugsmą. Net nebuvau įsitikinusi tuo, kad girdžiu juos savo ausimis, o ne kažkur mintyse. Mane apėmė baimė, tokia didžiulė baimė, kad ėmiau virpėti visu kūnu. Nauji potyriai ir nauji suvokimai buvo gąsdinantys. Pasirodo, grožis toks paprastas reiškinys, egzistuojantis pats savaime, o aš buvau įsitikinusi, kad reikia titaniškų pastangų norint jį sukurti. Pasirodo, jis neapčiuopiamas, nepalytimas, nematerialus. Pasirodo, gali juo mėgautis be galo, be krašto, pasirodo, jis nieko nekainuoja. Jo negali pasisavinti, bet jį gali išgyventi. Pasirodo, tai taip paprasta.“

L. Klimka savo rašiniuose apgailestavo, kad melioracija sovietmečiu buvo beveik išnaikinusi gervių populiaciją, kad žmogus vis pasiilgsta gervės „turliavimo“, o prieš lietų jos „kliurksėjimo“. K. Donelaitis sakė: „Gervins, ik debesų juodų dyvinai kopinėdams ir nei verkdams irgi dejuodams, skambino dangų“. Patarlės sako: „Gervė toli skrenda, bet upės vagos nepalieka“, „Gervė aukštai skraido, todėl daug mato“, „Visko yra, tik gervės pieno trūksta“, „Kaip gervė kuprą išrietusi“, „Giminiuojasi kaip gervė su lape“, „Ilgai kaip gervė galvoja už marių skristi“, „Laukia kaip gervė giedros“. Vaikams – liežuviui pamiklinti greitakalbe: „Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi!“.

Visoje Lietuvoje ypač gerai žino žemaičių dainą „Lek gervė, lek gervelė“. Paraleles mėgstanti mūsų tauta gervės plunksnose randa meilės ir piršlybų dievybių atmintį. Gervelė yra tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Meilės dievaitės Mildos ženklų yra tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemą kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Šiaurės Rytų Lietuvoje jas vadino kuokinėmis. Jose žaisdavo netikras vestuves. Ieškodavo jaunojo ir jaunosios – „kepdavo gervę“. Vaikinas susuka rankšluostį kietu žiužiu ir pliekia per duonkepės krosnies šonus kartodamas: „Kepi, kepi gervę!“. Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“. Tas klausia: „Katras katro?“. Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu būdavo žaidybinių vestuvių „jaunieji“. Išlaikę bandymą tikdavo į porą. Susodindavo juos ant suolo nugaromis ir duodavo ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per nugaras žiužiu. Taip suporuojamas vestuvinis pulkas. Likęs vienas bus „kunigu“. Gervės paslaptis ir Užgavėnių tradicijoje. Ji – persirengėlių personažas: veikėjas, apsivilkdavo išvirkščiais kailiniais į rankovę įkišdavo lazdą. Prie lazdos pritaisydavo iš dviejų pagaliukų paprastai burokų rasalu nudažytą snapą. Snapas tampant virvelę kalendavo. Gervė turėdavo pažnaibyti merginas, ypač tas, kurioms laikas tekėti. Gervių pulkelis vaikščiodavo atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas namus, kuriuose gyveno merginos. Ten numesdavo joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų! Senovinėse vestuvių apeigose taip pat būdavusi „gervė“.

Meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė. Todėl vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Dainose gervė retai minima. Gal todėl, kad mitinis įvaizdis turi būti nekasdieniškas. Toks Lietuvoje yra dainų povas (šiuo žodžiu keičiamas žodis gervė), žinomas daugelio tautų folklore. Velykinių lalautojų dainoje girdisi: „Tavo dvare didi dyvai, po žaliaisiais jovarėliais povos laksto, plunksnas barsto“. Žemaičių vestuvinėje dainoje skamba: “Atliekė povelis į rūtų darželį“. Meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė, o per vestuves – ir kaip spalvingoji povė. 

Pavasarį jaunimas atviriau savo jausmus parodydavo per Pempės diena (kovo 19-oji, Juozapinės), Gegutės šventę (trijų brolelių rinkimas, raibajai užkukavus), antrąją Sekminių dieną, vadinamą rytgonėmis. Pirmas apie Mildos dievaitę prabilo romantikas, istorikas, inžinierius T. Narbutas. Senovėje vyrai, kalbėdami apie mylimą merginą, moterį sakydavo ne panelė ar mergelė, o gervelė. Daug papročių ir lietuviškų dainų mini „gervelę“. Gervės įvaizdis, matyt, kadais ir paslėpė mitinę meilės dievaitę. Gervės uoga – gervuogė dažnai vadinama pavėlavusios meilės uoga.

Dalia SAVICKAITĖ, („mignalina.lt“)