Panevėžio rajone Rytis augina apie 150 paukščių: „Mieste aš tiesiog neištverčiau“

Panevėžio rajone, Mikėnų kaimo pakraštyje, su tėvais gyvenantis Rytis Kairiūnas apylinkėse jau seniai garsėja kaip didelis gyvūnų mylėtojas. Anot jo tėčio Andriaus, berniukas toks buvo nuo pat mažens – gamtos ir gyvūnijos pasaulis jį traukė stipriau nei bet kas kitas.

Šiandien ši sodyba – tai gyvas ir spalvingas gamtos kampelis. Padedant tėčiui, čia šeimininkauja pats Rytis, globojančių rankų dėka prižiūrintis net apie 150 įvairių retų veislių paukščių, šunis, kates, arklius ir ponius bei ožį. Tiesa, anksčiau ūkyje dūzgė kur kas platesnis gyvūnų būrys – gyveno ir avys, ir ožkos, ir triušiai. Užsukus į šią sodybą ir pamačius, kaip Rytis rūpinasi savo augintiniais, iškart tampa aišku, kiek daug širdies ir džiaugsmo telpa tokiame kasdieniame gyvenime.

Čia mano gyvenimas

Jaunuolio pasirinkimas gyventi ir kurti ateitį gimtinėje – tvirtas ir nekeliantis jokių abejonių. Jis nesiekė didelių miestų šurmulio ar tolimų karjeros aukštumų, nes jo širdis visada priklausė gimtiems namams.

„Čia aš užaugau ir likau gyventi, sparnų niekur nekėliau, nes čia mano ūkis, mano gyvūnai, būtų be jų labai sunku. Čia mano gyvenimas“, – atvirai sako Rytis.

Šiandien jo kasdienybė sukasi ratu, kuriame kiekvienas augintinis turi savo vietą, vardą ir išskirtinį charakterį.

Sodybos šeimininkas su šypsena vardija savo gausų būrį: „Kartu su mumis gyvena ožys vardu Pipiriukas. Jis būtent tokio charakterio ir juodas juodas kaip pipiriukas, kaip angliukas, – šypsodamasis apie savo augintinius pasakoja Rytis. – Tada du poniai ir keturi arkliai, turiu nedidelį pulkelį Cholmogorų veislės žąsų – jų liko penkios, kitas išpardaviau. Vištos irgi veislinės, jų apie šešiasdešimt. Taip pat turiu kelių veislių ančių, šunų ir kačių. Dabar ūkis jau apmažėjęs truputį.“

Aistra retiesiems paukščiams

Paukštininkystė Ryčiui – kur kas daugiau nei kasdienė priežiūra. Tai jau dešimtmetį puoselėjamas hobis, teikiantis daug džiaugsmo ir atgaivos širdžiai.

„Veislinius paukščius auginu savo malonumui. Parduodu jų jauniklius, kiaušinius, bet svarbiausia – man pačiam tai labai patinka, – pasakoja Rytis. – Jau dešimtmetį auginu visokias veisles, pavyzdžiui, bramų ar kochinchinų veislių vištas, taip pat įvairias antis. Dažniausiai paukščius perku Lietuvoje, kartais gaunu kiaušinių iš užsienio, bet pats nekeliauju.“

Ateities svajonės taip pat susijusios su šia aistra – Rytis norėtų dar labiau išplėsti paukščių būrį. Didžiausias jo troškimas – turėti kuo daugiau mėgstamiausios bramų veislės paukščių, ypač balandinių, kurapkinių bei porcelianinių spalvinių gamų. Galvoje kirba ir dar viena egzotinė svajonė – kada nors įsigyti nandu strutį.

…Ir žirgams

Ne mažiau šilumos Rytis skiria ir žirgams. Meilė jiems užgimė dar ankstyvoje vaikystėje, sekant tėčio pėdomis: „Nuo pat mažų dienų mūsų kieme buvo vienas žirgas – darbinis lietuviškas arkliukas. Mano tėčiui Andriui labai patinka žirgai, tad ir man – nuo mažumės. Pirmiausia dovanų gavau ponį, o vėliau – ir arklių.“

Šiandien jo ūkyje arkliai atlieka įvairius vaidmenis. Beveik visi jie tinkami darbui, jodinėjimui ar pasivažinėjimui – jais galima ir bulves pavežti, ir grybaujant pasikinkyti. O šalia darbinių žirgų ganykloje atsiranda vietos ir išskirtiniam sportiniam rusų ristūnui.

Kasdienė rutina – miela širdžiai

Gyvenimas kaime reikalauja disciplinos, tačiau Ryčiui ši kasdienė rutina yra miela ir savaime suprantama. Šiltuoju metų laiku visi rytiniai darbai turi savo aiškų ritmą:

„Atsikeliu 7-ą ryte, apeinu paukščius, juos paleidžiu, įpilu vandens, tada keliauju pas arklius – taip pat pasirūpinu vandeniu. Dabar jie ganyklose, šieno nereikia, viską apžiūriu ir viskas – rutina baigta, 20 minučių tetrunka.“

Apžiūrėjęs ūkį, Rytis sėda prie pusryčių stalo, o po jų skuba į savo kasdienį darbą Vadokliuose esančiame elevatoriuje. Po darbo – vėl ta pati miela kasdienė priežiūra: vakare surinkti kiaušinius, pašerti šunis ir apžiūrėti, ar visiems augintiniams visko užtenka. Žiemą darbai šiek tiek pailgėja – tenka ir sniegą kasti, ir labiau pasirūpinti užšąlančiu vandeniu bei pašarais, tačiau jaunuolio tai nebaugina.

Iš visų augintinių gausos didžiausią ryšį Rytis jaučia žirgams ir šunims. Visi jie turi savo istorijas, tačiau pats brangiausias iki šiol išlieka pirmasis vaikystės draugas: „Man pats brangiausias gyvūnas galbūt poniukas, nes jis pirmas gautas, kaip mano žirgas – tada man buvo 10 metų. Jis vardu Vinetu: kaip sugalvojom, taip ir įdėjom tokį vardą.“

Gyvenimo išmintis ir sunkūs pasirinkimai

Ūkininkavimas – tai ne vien džiaugsmai, bet ir sunkios pamokos bei nelengvi apsisprendimai. Anksčiau Ryčio ūkyje gyvūnų gausa buvo kur kas didesnė: čia gyveno apie 60 avių, maždaug 10 ožkų ir 60 triušių. Rytis neslepia, kad laikui bėgant teko priimti sunkius sprendimus atsisakyti dalies augintinių, nes ne viskas nešė džiaugsmą ar atsiperkamumą:

„Su triušiais man tiesiog nesisekė – negalėjau realizuoti produkcijos, žmonės pas mus nelabai mėgsta triušieną, o ir man pačiam ji nelabai patinka. Avelės – labai daug darbo reikalaujančios, nuolat rėkia, reikia jas dažnai kirpti. Banda didelė, o pirkėjų nėra, Lietuvoje ėrienos mėsos mėgėjų tikrai nedaug, o pardavinėti už dyką irgi nėra jokio tikslo. Su ožkomis irgi teko atsisveikinti, nes pieno niekas šeimoje nevartojo. Taigi, pasilikau tik ožiuką Pipiriuką – ir dėl arklių gerovės, juk sakoma, kad tikras arklininkas privalo turėti ožį, nes jis atbaido ligas.“

Kalbėdamas apie vidinį charakterio tvirtumą, Rytis pabrėžia didžiulę atsakomybę ir emocinį pasirengimą, kurio reikia tokiam gyvenimo būdui.

„Aš turiu visas savybes, kokių reikia prižiūrint ūkį – atsakomybę, kantrybę, – atvirai sako Rytis. – Visa tai būtina, bet reikia dar daugiau: mokėti atsitiesti, mokėti prarasti ir vėl auginti. Kuo didesnis ūkis, tuo daugiau praradimų – privalai išmokti valdyti savo emocijas, nes visko būna. Būna, kad krenta paukščiai, jų be galo gaila, juk vienaip ar kitaip juos myli, rūpiniesi. O dar baisiau, kai serga ar krenta arklys ar avelė – turi būti emociškai stipriai tam pasiruošęs.“

Nors netektys palieka gilius pėdsakus širdyje, Rytis puikiai supranta, kad ūkyje gyvenimas nesustoja „Turiu susitaikyti ir judėti į priekį, išmokti atsiriboti. Nors neslėpsiu, kiekvieną netektį vis tiek išgyvenu, kartais tai trunka savaitėmis, bet gyvenimas nestovi vietoje – negali visą laiką verkti, reikia eiti toliau“, – sako jis.

Svajonė – atverti duris kitiems

Darbus sodyboje Rytis su tėčiu Andriumi dalijasi pusiau – jie vienas kitą puikiai papildo ir pavaduoja. Nors kol kas edukacijų sodyboje dar nevykdoma, tam po truputį ruošiamasi: norisi išmokyti arklius nebijoti triukšmo bei drąsiai ir ramiai priimti vaikų dėmesį. Šeimos svajonė – duris atverti visuomenei.

„Ateityje planuoju ne tik plėsti paukščių ūkį, bet dar būtinai įsigyti daugiau arklių, – dalijasi Rytis. – Tikiuosi, kad kažkada pavyks su jais organizuoti pramogas, vežioti žmones – žiemą su rogėmis, o vasarą su karietomis, ar tiesiog leisti vaikams bei svečiams žirgais pajodinėti. Turiu tokius tikslus ir svajonę, nes norime būti atviri visuomenei.“

Šeimos galva Andrius įsitikinęs, kad ši puoselėjama erdvė neša neišmatuojamą naudą – ji gydo širdį ir moko ateities kartas tikrųjų vertybių.

„Žirgai yra arčiausi mūsų dūšiai, – sako tėtis Andrius. – Turėdami ūkį matome didžiulę naudą ir sau, ir ateities kartoms. Šiuolaikinės technologijos palengvina darbą, bet dėl to vaikai mažiau juda, dažniau serga. O ir senosios tradicijos bei tradicinės gyvulių veislės po truputį nyksta, atrodo, tarsi niekam nebereikalingos. Todėl, jei tik turėsiu sveikatos, po kokio dvidešimties metų noriu jaunajai kartai parodyti, kaip viskas vyko ankstesniais laikais – kaip buvo ariama, šienaujama ir atliekami kiti ūkio darbai.“

Šiandien Rytis neįsivaizduoja savo gyvenimo niekur kitur. Ramuma, grynas oras, kasdienis prasmingas darbas ir artimas ryšys su gamta jam yra pats tikriausias laimės kelias.

„Gyventi kaime – vieni privalumai: ramybė, tyla, o ir gyvūnai niekam netrukdo, – šypsosi Rytis. – Vienkiemyje gyventi labai gera ir malonu. Žiemą tik sniegą reikia nukasinėti, o mieste aš tiesiog neištverčiau.“