Lietuvoje šiemet aptikta itin reta ir sparčiai nykstanti grybų rūšis – mėlynlakštė mažasporė. Vienintelė jos radimvietė mūsų šalyje yra Utenos rajone, Moniškio miške, o jų visame pasaulyje skaičiuojama vos 400. Tai reikšmingas mokslinis atradimas, svarbus ne tik nacionaliniu, bet ir globaliu mastu.

Kuo ypatinga mėlynalakštė mažasporė? Ši rūšis įtraukta į dešimties Europos šalių nacionalines raudonąsias knygas, o per pastaruosius penkis dešimtmečius jos buveinių sumažėjo 15-25 proc. dėl nykstančių senųjų miškų. Šis retas grybas Lietuvoje aptiktas po daugiau nei 50 metų, kai Kaišiadoryse buvo rastas paskutinis jo egzemplioriaus.

Retąjį radinį mokslininkė mikologė dr. Reda Iršėnaitė aptiko nevyriausybinei organizacijai “Sengirės fondas” priklausančiame 19 ha ploto Moniškio miške.

„Mėlynlakštė mažasporė neįrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes jos senoji radimvietė nepatvirtinta ir nėra išlikusio egzemplioriaus. Taip pat Lietuvoje iki šiol nebuvo įsteigta nei viena nacionaliniu mastu saugoma teritorija“, – teigia dr. Reda Iršėnaitė.

Anot mokslininkės, tai, kad šis grybas užaugo būtent šiame miške, lėmė unikalios sąlygos: daug išlikusių senų drebulių ir jų virtuolių. Drebulės, kurios įprastai laikomos mažaverčiu medžiu ūkine prasme, yra ypatingos biologinės įvairovės atžvilgiu. Jų mediena lengvai prieinama skaidytojams – grybams, vabzdžiams ir gyvūnų rūšims.

Šis atradimas miškų ekosistemoms yra nepaprastai svarbus, kadangi grybuose vyksta maisto medžiagų apykaita ir simbiozė su kitais organizmais, o žmonėms jie teikia maistą ir vandenį.

„Sengirės fondas“, išsaugodamas  biologiškai vertingus miškų sklypus su visa juose esančia gyvybe, sudaro sąlygas saugiai, netrukdomiems žmonių veiklos klestėti daugybei organizmų rūšių, o jų sengirėse gali gyventi virš 15 tūkst.

Įsteigtas 2020 m. sausį, „Sengirės fondas“ šiandien jau globoja virš 50 ha miškų – būsimų sengirių. Augančios fondo bendruomenės dėka tęsiamos pagrindinės veiklos – miškų apsauga bei visuomenės švietimas.