Kas gali būti gražiau už gerus ketinimus, idėjas, iniciatyvas, kuriančias krašto tradicijas, vienijančias žmones… Geriau gali būti tik palaikymas, aktyvi veikla ir geranoriškumas. Ignalinos rajono mero patarėja, Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė garsiai išsakė mintį, kuriai netrukus pritarė didžiulis būrys bendraminčių ir štai jau šeštadienio rytą šurmuliavo visas Daugėliškio miestelis – medžiotojų bendruomenė ir jai prijaučiantys bei besidomintys gamta ir medžioklės kultūra šventė Šv. Huberto – medžiotojų globėjo dieną. 

Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Naujojo Daugėliškio bažnyčioje, kur skambant Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubo orkestro garsams susirinko Ignalinos krašto medžiotojų bendruomenė ir svečiai iš įvairių vietų. Mišioms vadovavo Mielagėnų parapijos klebonas kun. Marijonas Savickas. Mišiose taip pat dalyvavo ir kunigas Vidmantas Rudokas, kuris sakė pamokslą ir dalinosi savo medžioklės patirtimi. 

Mišių pradžioje Naujojo Daugėliškio parapijos klebonas, kun. Rimas Kalmatavičius pasveikino visus susirinkusius į šventę, o mišių pabaigoje palaimino medžiotojų vėliavas.

Vėliau visi iškilminga eisena persikėlė į miestelio gatves. 

Šv. Huberto diena ypač aktuali šiandien, kai gamtosauga visame pasaulyje – prioritetinė sritis, nors nuo barbarų-medžiotojų, apsivyniojusių „gėdą“ laukinių žvėrių kailiais, atrodo, žmonija nušuoliavo tūkstantmečius… Pirmykščiam žmogui buvusi išgyvenimo būtinybe, medžioklė vėliau tapo aukštuomenės, kuriai kažkada priklausė ir pats šv. Hubertas, pramoga ir net privilegija. Vėlgi, manoma, tik savo išgyvenimo poreikius patenkinęs žmogus ima galvoti apie kultūrą. Atsirado ir tam tikra medžioklės kultūra, kurį laikui bėgant kito. 

Galbūt ne visiems žinoma, kad šiais laikais medžiotojai atlieka daug pareigų: ne tik medžioja, bet ir rūpinasi, kad būtų kuo didesnė įvairovė, moka mokesčius – tai didžiulės pajamos valstybei, kuria įvairias darbo vietas – trofėjams gaminti, maisto žaliavai perdirbti ir kt. „Beveik visi mūsų medžiotojų klubai turi savo garbės kodeksus, kuriuose įrašyti kilnūs tikslai ir svarbūs perspėjimai, humaniškos nuostatos. Viena svarbiausių – nemedžioti jauniklius vedžiojančių žvėrių ir paukščių. Nė vienas sąžiningas medžiotojas neabejoja, jog ypač svarbu rūpintis gamta ir jos ištekliais. Nemažai ir daroma. Lietuvoje medžiotojų globos dėka padaugėjo tauriųjų elnių, danielių, briedžių, stirnų. Medžiotojai įrenginėja pašarų aikšteles, druskos laižyklas, ėdžias, nuolat jas papildo grūdiniais pašarais, cukriniais runkeliais. Dar viena svarbi medžioklės plotų naudotojų pareiga – saugoti medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto jų naudojimo, t. y. brakonieriavimo, tad medžiotojai išvien su aplinkos apsaugos pareigūnais teikia apskaitos duomenis, informaciją apie sumedžiotus, kritusius gyvūnus, ligos atvejus, pastebimus pažeidimus ir kt. Iš tiesų sumedžioti sveiką, jauną gyvulį yra labai sunku. Dažniausiai papuola jau ligoti, silpni, nusenę, menkiau girdintys ir matantys žvėrys, tai ir yra populiacijos reguliavimas. Dauguma medžiotojų laikosi įstatymų ir etikos principų, bet, tiesa ta, kad kartais šaukštas deguto sugadina medaus statinę – atsiranda „kitokių“ medžiotojų ir reikia įdėti daug pastangų, kad atkurtume visuomenės pasitikėjimą. Medžiotojų globėjo – Šv. Huberto – dienos proga belieka jiems visiems palinkėti kuo greičiau susigrąžinti pagarbą ir tapti pavyzdiniais „hubertinės“, tai yra neprasilenkiančios su gamtos apsauga, medžioklės atstovais“, – šventės dalyviams linkėjo rajono meras, medžiotojas Laimutis Ragaišis. 

Anot senos legendos, apie 655–uosius metus Burgundijos hercogo Huberto šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo duotas Fransua vardas. Užaugęs jaunasis Fransua Hubertas pamėgo kraugeriškas medžiokles ir puotas. Pasakojama, kad vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Sukrėstas jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir pasitraukė į Ardėnų kalnus, kur akmeninėje trobelėje praleido 7 atsiskyrėliškus metus. Po to Hubertas buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose jis įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje, kuri yra netoli Nemiūro miesto, Belgijoje.

Šv. Huberto idėjos atspindi geriausias krikščioniškas moralines vertybes bei istoriškai susiformavusias kultūringos medžioklės tradicijas. Medžioklė – tai atsakingas įsipareigojimas gamtai. Visa tai negali būti suvokiama kaip lengvabūdiška pramoga. Medžiotojų pagrindinė pareiga – gerbti miškų, vandens bei laukų privačią nuosavybę, entuziastingai organizuoti ir aktyviai patiems dalyvauti aplinkosaugos akcijose. Būtent apie tai kiekvienam medžiojančiajam primena ir Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklės bei šv. Huberto bendrijos įstatai, nes medžiotojui priimtini tik humaniški medžioklės būdai.

Bendruomenės kiemelyje šurmuliavo Ignalinos rajono medžiotojų būrelių ir klubų „stovyklos“, vyko „Sočiausios šurpos“ konkursas, o kaimo seklyčioje laukė medžioklės trofėjų paroda bei gamtos rašytojo Edmundo Malūko knygų pristatymas. Šventėje dalyvavo ir pats rašytojas, dalinęsis įdomiomis, jaudinančiomis istorijomis. 

Čia pat šachmatų mėgėjus Jaunimo organizacija „Sniego gniūžtė“ kvietė į „Šacho ir mato karalystę“, Daugėliškio krašto bendruomenė – į šaudymo iš lankų pramogą „Neprašauk savo šanso“. 

Šventėje susirinkę medžioklės ir gamtos mylėtojai dalijosi patirtimi, istorijomis, puikavosi įvairių medžioklinių veislių šunimis, demonstravo jų išmonę ir… kūrė planus dėl jau planuojamos leisti šalies medžiotojų istorijos knygos. Juk įsimažinti knygoje, kurią net ir gūdžiausiais laikais vis dar galėsi paimti į rankas ir pavartyti kartu su vaikais ir anūkais pasakodamas pačius jautriausius prisiminimus, ne tik garbės reikalas, bet ir būtinybė. 

Lina Raginytė. „Mūsų Ignalina"