Lietuvoje yra apie 319 tūkst. privačių žemės sklypų, kuriuose yra miško. Vidutinis sklypo dydis – apie 2,7 hektaro. Dažnai šių sklypų savininkai yra žmonės, nesusiję su miškininkyste, turintys kitų sričių išsilavinimą, gyvenantys ir dirbantys miestuose. Tačiau miškas yra gyvas organizmas ir jį reikia prižiūrėti. Tam reikia specialių žinių.

Be abejo, miško priežiūros darbus gali atlikti samdomi specialistai. Tačiau, net ir pasisamdžius specialistus arba jei norite mišką prižiūrėti patys, turite žinoti bent keletą pagrindinių dalykų.

Teisės aktai

Pagrindinis visų miškų tvarkymą ir priežiūrą reglamentuojantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Jame nurodomi visi pagrindiniai miškų tvarkymo, naudojimo, atkūrimo bei apsaugos principai, reglamentuojamas racionalus miškų išteklių naudojimas, miško atkūrimas, biologinės įvairovės išsaugojimas ir kiti aspektai.

Privačių miškų tvarkymą, naudojimą, atkūrimą bei apsaugą, savininkų teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai. Juose nurodoma, kokiais pagrindais turi būti tvarkomas miškas, kokių reikalavimų privalo laikytis miško savininkas, kaip mišką saugoti nuo gaisrų, ligų ir kenkėjų, kaip mišką naudoti, kokią veiklą leisti pašaliniams asmenims ir t. t. Taip pat nuostatuose nurodyta ir miško atkūrimo tvarka.

Kiti svarbūs ir žinotini teisės aktai – tai Miško kirtimų taisyklės, reglamentuojančios kirtimų vykdymą, Lankymosi miške taisyklės apibrėžia, kaip elgtis lankantis miške, sanitarinę miškų apsaugą reglamentuoja Miško sanitarinės apsaugos taisyklės.

Svarbiausios teisės bei pareigos

Be kitų teisų, privataus miško savininkas turi teisę:

• valdyti, naudoti miško valdą ir disponuoti ja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka; 
• pagal tarpusavio susitarimą parduoti ar kitaip leisti naudoti mišką fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms
• privačioje žemėje įveisti miškus ir paversti juos kitomis naudmenomis teisės aktų nustatyta tvarka;
• gauti kompensacijas dėl ūkinės veiklos ribojimo, kai steigiama nauja saugoma teritorija, keičiamas esamos saugomos teritorijos statusas arba nustatyti veiklos apribojimai realiai sumažina gaunamą naudą arba uždraudžia anksčiau vykdytą veiklą.

Be kitų prievolių, kiekvienas miško savininkas privalo:

• saugoti mišką nuo gaisrų, kenkėjų ir ligų, neteisėto kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų ir kitų veiksmų, darančių žalą miškui ir aplinkai;
• laikytis teisės aktais patvirtintų miškų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, savo lėšomis įgyvendinti profilaktines priešgaisrines priemones (įrengti priešgaisrines juostas ir laužavietes, valyti užšlemštą mišką ir kita), stichinių nelaimių miškuose atvejais vykdyti aplinkos ministro nustatytas specialiąsias apsaugos ir stichinių nelaimių padarinių šalinimo miškuose priemones; 
• laikytis teisės aktais patvirtintų miško sanitarinės apsaugos reikalavimų, nustatytais terminais išvežti arba tinkamai apsaugoti nuo kenkėjų miške paliekamą spygliuočių medieną, informuoti valstybinius miškų pareigūnus apie atsiradusius miško kenkėjų ir ligų židinius; 
• kirtavietes ir želdintinas miško aikštes atkurti ne vėliau kaip per 3 metus po jų atsiradimo.

Visas teisių bei pareigų sąrašas skelbiamas minėtuose nuostatuose.

Kitų asmenų teisės

Viena iš privataus miško savininko pareigų yra netrukdyti fiziniams asmenims laisvai lankytis privačiuose miškuose, išskyrus išimtinius atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (didelio miško gaisrų pavojaus, vykdomų miško kirtimų, saugomų objektų ir kt.) savivaldybių vykdomosios institucijos miškų urėdijų ir valstybinių parkų direkcijų ar miško savininkų teikimu gali uždrausti ar apriboti asmenų lankymąsi miške. Taip pat asmenų lankymasis miške gali būti ribojamas specialios paskirties objektų (pasienio zona ir kita) miškuose ir miškuose, kuriuose tai riboja kiti įstatymai.

Visais kitais atvejais fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis privačiuose miškuose, rinkti vaistažoles ir vaistinę žaliavą, skinti vaisius, riešutauti, uogauti ir grybauti. Be abejo, lankydamiesi miškuose, asmenys taip pat privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, nešiukšlinti ir kitaip nenaikinti svetimo turto.

Miškotvarkos projektas neprivalomas

Įprastai visi miškai yra tvarkomi, naudojami ir atkuriami pagal jiems sudarytus vidinės miškotvarkos projektus. Vidinės miškotvarkos projektai gali būti sudaromi visoms privačioms miško valdoms arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančiai miško žemei. Tačiau mažose (iki 3,0 ha ploto) privačiose miško valdose, dažnai nėra tikslinga sudarinėti vidinės miškotvarkos projektų, todėl šiose miško valdose leidžiama ūkininkauti neturint galiojančio vidinėms miškotvarkos projekto.

Leidimai kirsti mišką

Norint mišką kirsti, miško savininkai pirmiausiai privalo gauti leidimą. Leidimai kirsti mišką privačių miškų savininkams yra privalomi visiems kirtimams, išskyrus:

• jaunuolynų ugdymo kirtimus (iki 20 metų medynuose); 
• atrankinius sanitarinius kirtimus, kai iškertami pavieniai sausuoliai ar vėjavartos; 
• kirtimus, skirtus ribinėms linijoms prakirsti (iki 1,5 metro į savo miško valdos pusę). 

Tačiau, jei savininkas iškirstą medieną planuoja parduoti ar kitaip tiekti į rinką, tuomet net ir aukščiau išvardintiems atvejams būtina gauti leidimą arba pateikti pranešimą apie ketinimą kirsti mišką. Taip pat pranešimai apie ketinimą kirsti mišką yra būtini norint vykdyti:

• retinimo ir einamuosius kirtimus;
• atrankinius sanitarinius kirtimus; 
• plynuosius sanitarinius kirtimus – stichinių nelaimių miškuose atvejais;
• baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių kirtimus neplynais kirtimais III–IV miškų grupių miškuose, nesvarbu, koks medyno amžius;
• neplynus kirtimus vyresniuose kaip 20 metų III–IV miškų grupių medynuose, kai miško savininkas savo reikmėms per metus iš vieno hektaro išsikerta iki 3 kietmetrių likvidinės medienos, bet ne daugiau kaip 15 kietmetrių iš viso savo miško žemės sklypo.

Būtina paminėti, kad asmenys, gabendami privačiuose miškuose pagamintą apvaliąją medieną, privalo laikytis Aplinkos ministro patvirtintos apvaliosios medienos gabenimo tvarkos ir turėti užpildytą medienos gabenimo lapą.

Kaip pateikti pranešimą arba gauti leidimą kirsti mišką?

Leidimus (ir pranešimus) derina, išduoda ir panaikina Valstybinė miškų tarnyba elektroniniu būdu per Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą (ALIS). Vartotojams ALIS pasiekiamas adresu – www.alisas.lt Leidimas išduodamas privataus miško savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui pagal pateiktą notaro patvirtintą įgaliojimą, valstybinio miško ar žemės valdytojui arba jo įgaliotam asmeniui, miško naudotojui ar jo įgaliotam asmeniui, pateikusiam miško ir miško išteklių naudojimo teisę įrodančius dokumentus.

Jei žemės sklypas, kuriame numatyta ūkinė veikla, valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise, išduodamas vienas leidimas visiems bendraturčiams arba vienam ar keliems bendraturčiams tik turint visų bendraturčių raštišką sutikimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2023 m. gruodžio 6 dienos, kreipiantis leidimo kirsti mišką, esantį „Natura 2000“ teritorijose, per Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą (ALIS), pareiškėjas turi pateikti užpildytą „Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo“ 5 priedo I dalį.

Atkurti iškirstą mišką – kiekvieno savininko pareiga

Iškirstą ar žuvusį medyną privaloma atkurti. Tai – įstatymo nuostata. Miško savininkai, valdytojai ir naudotojai privalo laiku ir tinkamai atkurti mišką, atlikti miško želdinių ir žėlinių priežiūrą, apsaugą, atsodinti žuvusius želdinius ir žėlinius, prižiūrėti ir juos saugoti. Miškas atkuriamas ar įveisiamas vadovaujantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimais.

Kirtavietėse ir želdintinose miško aikštėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo. Žuvę želdiniai ir žėliniai turi būti atkurti ne vėliau kaip per dvejus metus, atkurtini žuvę medynai – ne vėliau kaip per trejus metus nuo jų žuvimo fakto nustatymo. Neteisėtai iškirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienus metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo.

Vadovaujantis Miško dauginamosios medžiagos nuostatais, miškas privalo būti atkurtas žinomos kilmės ir geros kokybės sodmenimis, taip garantuojant, kad užaugęs miškas ne tik džiugins jo savininką, bet ir teiks ekonominę bei socialinę naudą.