Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Tiški kaimo, Ukraina
„Jei būčiau žinojęs, kad viskas taip nelaimingai susiklostys, būčiau bėgęs jau pirmą okupacijos dieną, tačiau tada maniau, kad karas ilgai netruks ir netikėjau, kad Rusijos kariai gali mums ką nors blogo daryti, nes mes čia visi rusakalbiai“, – su ašaromis akyse sakė 71 metų Tiški kaimo gyventojas Nikolajus Kučerenko. Net praėjus daugiau kaip metams po tos lemtingos nakties, ūkininkas ir jo žmona bijo žengti į kambarį, kuriame įvyko tragedija. „Matote, grindyse dar tebestyro žudikė raketa, o kai tai matau, širdis atrodo plyš iš skausmo“, – rodė vyriškis.

„Nežinau, kodėl Dievas taip nusprendė – pasiėmė tą naktį pas save į dangų mano sūnų Vadimą ir sesers sūnų Vladimirą, nors šalia kituose kambariuose miegojau ir aš su žmona, ir sesuo“, – kalbėjo ūkininkas. Prie namo atėjusi ir vyro žodžius išgirdusi 70 metų žmona Valentina užsidengė akis skarele, ėmė verkšlenti, o kiek aprimusi tarė: „Pats baisiausias dalykas tėvams yra laidoti savo vaikus, nelinkiu niekam to, ką per okupantų bombardavimą teko išgyventi mūsų šeimai“.

Tiški kaimas yra dešimt kilometrų nuo Charkovo pakraščio, o kaimą į dvi dalis skrodžia kelias, einantis į Rusiją, iki kurios – 25 kilometrai. Tai ir nulėmė, kad Tiški jau pirmą karo dieną pateko į spąstus.

Kadangi okupantams nepavyko šturmu užimti Charkovo, jie įsitvirtino jo prieigose ir Tiški gyventojų nebepraleido į didmiestį. Bėgti nuo karo negandų buvo galima tik į Rusiją, tačiau tam žmonės masiškai ryžosi ne iš karto, o tik po to, kai bombos kaime ėmė sėti mirtį.

Ypatingai visus sukrėtė tragedija Kučerenkų namuose, po to beveik visi kaimo gyventojai ir išvyko į Rusiją. Ten pasiliko tik keletas žmonių, o dauguma sugrįžo į Ukrainą arba persikėlė gyventi į ES šalis. N. Kučerenka visgi prasitarė, jog pagrindinė priežastis, kodėl neskubėjo išvykti, buvo ne manymas, kad rusų kariai bus taikingi, bet noras apsaugoti fermą ir sodybą. Mat būtent karo išvakarėse šeima užbaigė statyti karvides, grūdų sandėlius ir įsigijo naujus traktorius, kombainą, tad prasidėjus okupacijai bijojo palikti ūkį be priežiūros.

Prieš tai šeima keliolika metų gyveno susiveržusi diržus, nes nusprendė apsieiti neimdami kreditų banke ir visus uždirbtus pinigus investavo į ūkio plėtrą. Šeima niekur nekeliavo, važinėjo pigia sena mašina, o po pabaigtų statybų ketino pradėti gyventi nebetaupydami.

N. Kučerenka gimė pedagogų šeimoje – tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama mokė matematikos. N. Kučerenka universitete baigė elektros inžinerijos mokslus, dirbo dujofikacijos įmonėse bei gretimame kolūkyje, o Ukrainai atgavus nepriklausomybę nusprendė drauge su sūnumis Nikolajumi ir Vadimuūkininkauti.

Pradžioje išsinuomojo 30 hektarų žemės, o vėliau ūkis padidėjo iki 400 hektarų. Tiesa, daliai žemės savininkų vėliau pakėlus nuomos kainas, ūkį sumažino, ir pastaruoju metu valdė šimtą hektarų.
Ūkininkas kartu praplėtė veiklos kryptis – nusprendė neapsiriboti grūdinių kultūrų auginimu, bet ir užsiimti gyvulininkyste, pasistatė modernią karvių fermą.
„Mes neėmėme kreditų ir taip taupiai gyvenome, kad porą metų net apiplyšusiomis kelnėmis visi vaikščiojome, bet užtat karo išvakarėse sėkmingai pabaigėme statybas ir džiaugėmės, jog pagaliau  galėsim mėgautis sotesniu gyvenimu“, – pasakojo ūkininko žmona.

Tačiau Rusijos įsiveržimas šias viltis sugriovė ir svarbiausia sukėlė tragediją, kurią prisimindami jie ir dabar rauda.

„Jaučiu kaltę, kad neišvežiau šeimos kilus karui, ir apmaudą, kad bomba pataikė ne į mane, o į sūnų Vadimąbei sūnėną Vladimirą“, – su ašaromis akyse kalbėjo N. Kučerenka.

Vyriškis pakvietė apžiūrėti sprogimų suniokotą namą ir parodė, kuriuose kambariuose tą naktį miegojo. Per okupaciją daugumą naktų šeima praleisdavo rūsyje, tačiau tą vakarą nusprendė jame nemiegoti. Ten nusileido vien marti Alionasu  aštuonmete dukrele Liza.

„Tą dieną buvome surengę talką – iš rūsio kėlėme maišuose bulves, ruošėmės sėjai ir pasikviečiau padėti seserį su sūnumi, nes ūkyje stengėmės išsiversti savomis jėgomis“, – pasakojo fermeris.

Po talkos visi jautėsi pavargę ir nusprendė patogiai išsimiegoti lovose, juolab kad kelias paras kaime nebesigirdėjo sprogimų. Tačiau antrą valandą nakties į namą atskriejo dvi raketos, abi jos  įlėkė į kambarį, kuriame miegojo keturiasdešimtmetis Vadimas ir 45 metų Vladimiras. „Sprogimai apkurtino ir išvertė iš lovos, drebančia širdimi išlėkiau iš kambario ir per dulkių debesį bei griuvėsius ėmiau kapanotis į saloną, pasišviesdamas telefonu ir šaukdamas vaikinų vardus“, – pasakojo ūkininkas.

Bet nei sūnus, nei sūnėnas neatsiliepė, o pamatęs, kad po nuolaužomis mėtosi jų kūnai atskiromis dalimis, vyriškis netrukus suvokė, kad jiems jau niekuo nebeįmanoma padėti. Likimas taip lėmė, kad viena raketa pataikė į tą kambario dalį, kurioje miegojo Romanas, o kita – į lovą, kurioje miegojo Viačeslavas.

Žuvusiuosius dalimis iš po nuolaužų ištraukti pavyko tik kitą dieną pasikvietus pagalbon du kaimynus. Tą pačią popietę vaikinai paskubomis buvo palaidoti, nes okupantai įsakė N. Kučerenkai nešdintis į Rusiją.

Ten ūkininkas atsisakė pasilikti ir per Latviją, Lietuvą bei Lenkiją grįžo su žmona bei seserimi atgal į Tiškus, o kiti penki šeimos nariai pasiliko Vilniuje. Sūnus Nikolajus įsidarbino vairuotoju, jo žmona dirba kavinėje,o dukrelė lanko lietuvišką mokyklą. Tuo tarpu velionio sūnaus Vadimo dukra lanko ukrainietišką mokyklą, o jos mama joje mokytojauja.
„Su devynmetėmis anūkėmis Liza ir Maša susiskambinam kas dieną, aš nuotoliniu būdu net padedu joms ruošti pamokas“, – pasakojo N. Kučerenka.

Ūkininkas neslėpė, kad žinojimas, jog anūkės Lietuvoje yra sveikos ir saugios, jam su žmona suteikia stiprybės ir norą gyventi, norą jas pamatyti.

„Grįžę po išvadavimo pamatėme, kad mūsų sodybos kieme žioji devynių bombų duobės, o visi pastatai yra apgriuvę ir suvarpyti skeveldrų“, – pasakojo ūkininkas.
Vyriškiui labiausiai apmaudu dėl to, kad kažkas iš vietinių niekadėjų apvogė jo fermą – pagrobė techniką, šimtą tonų kviečių ir septyniasdešimt tonų saulėgrąžų.

„Visur visokių žmonių yra, pas mus dabar vieni aukoja gyvybę gindami šalį, kiti renka pagalbą kariuomenei ir nukentėjusiems, tačiau yra ir vienas kitas išsigimėlis, norintis pasipelnyti iš kitų nelaimės“, – kalbėjo N. Kučerenka.

Vyriškis apgailestavo, kad nėra dvidešimčia metų jaunesnis ir stipresnis, nes daug nesvarstydamas pradėtų atstatyti namą ir fermą. Dabar tam nesiryžta, su žmona glaudžiasi sūnausNikolajaus name, esančiame gretimoje gatvėje.

„Anūkės labai nori čia grįžti, pasiilgo savo namų, draugų ir mūsų, tačiau kol karas nesibaigė, joms geriau pasilikti Vilniuje. Jei jos čia atvyktų, man su žmona kasdien skaudėtų širdis nuo minties, kad bombos gali ir į jas pataikyti, mat sprogimų aidus iš pafrontės mes girdime nuolat“, – sakė N. Kučerenka ir dėkojo Lietuvai už paramą karo pabėgėliams.

„Gal Dievas pasigailėjo mūsų todėl, kad visą gyvenimą buvome sąžiningi ir darbštūs, nepavydėjome kitiems sėkmės ir turtų, o viską siekėme užsidirbti be apgaulės, savo prakaitu, tačiau artimųjų netektis mūsų gyvenimą pavertė kančia, nelinkiu niekam patirti karo baisumų“, – atsisveikindama pasakė Valentina.