Tikriausiai jau ne visi, ypač jauni, mieste gyvenantys žmonės, žino, kas yra kalėdojimas ir kokios jo tradicijos. O jos siekia net XVI–XVII amžių. Paprastai tariant – tai parapijiečių lankymas kalėdiniu laikotarpiu, kai kunigas laimina namus. Tačiau ne paslaptis, jog ne visi su džiaugsmu ir atvira širdimi pasitinka kalėdojantį kunigą. Būna net kalbų, jog šis ateinantis tik pinigų susirinkti. Tačiau Kėdainių dekanas kunigas Žydrūnas Paulauskas pabrėžia, jog „piniginis nepriteklius negali būti kliūtis sakramentams ir bažnytiniams patarnavimams. Tad jeigu kunigas ateina, būtinai jį priimkime ir pinigai te nebūna kliūtis bendravimui su bažnyčia ir su kunigu“.

– Kunige, gal galėtumėte trumpai apibūdinti, kas tai yra kalėdojimas? Ar jis vis dar gajus mūsų dienomis?

– Kalėdojimas – tai yra sena tradicija, kai vyksta žmonių lankymas šventiniu laikotarpiu – prieš ar po Kalėdų. Aš šitą tradiciją dar pavadinčiau parapijiečių lankymu, malda už juos jų namuose laiminant juos ir jų namus. Tai daugiau yra sielovadinis pobūdis pažįstant žmones jų aplinkoje, o kunigą – ne bažnyčioje kažkur toli prie altoriaus. Sakyčiau, tai daugiau žmogiškas bendravimas.

Bendraujant su žmonėmis, tenka nugirsti, kad vadinamasis kalėdojimas vyksta ne tik kalėdiniu laikotarpiu, bet ir visus metus. Todėl mes, kunigai, esame linkę šią tradiciją daugiau vadinti ne kalėdojimu, o tiesiog parapijiečių lankymu.

– Tenka nugirsti, kai kalėdojimas vertinamas kaip kunigo atėjimas susirinkti pinigų. Kaip Jūs žiūrite į tokį žmonių požiūrį? 

– Tai yra nesveikas požiūris. Nežinau, kas jį sukūrė: ar kunigai, ar patys žmonės. Bažnyčia yra išlaikoma iš tikinčiųjų aukų. Jeigu duodama auka, kunigas ją priima, bet kunigas negali reikalauti, kad, pavyzdžiui, atėjau, palaiminau namus ir dabar jau turi duoti auką. Man daug jaukiau, kai aš ateinu į namus pas žmones, palaiminu namus, pasikalbu su namiškiais, o auka atnešama į bažnyčią, užregistruojama. Tiesiog pas mus per kalėdojimus yra tokia tradicija, susijusi su aukos davimu, bet kunigas negali reikalauti ar akcentuoti, susieti atėjimo su auka.

Nežinau, kieno tai kaltė. Gal kunigų, kurie užakcentuoja tą pinigą, o ne bendravimą ir maldą už tuos žmones ir jų namus…

– Kaip suprantu, daugiausia kunigai kalėdoja kaimuose, mažose bendruomenėse, o kaip yra miestuose. Ar žmonės šiais laikais noriai įsileidžia kunigus, atvykstančius palaiminti tikinčiųjų namų? Jūs pats einate kalėdoti?

– Kaimo ir miesto situacijos yra skirtingos. Kai dirbau kaimiškose parapijose, eidavau pas žmones kaimais, gatvėmis. Mieste situacija yra truputį kitokia – mes mieste einame pas tuos žmones, kurie pakviečia. Tada tikrai žinai, kad ateisi pas žmogų, kuris laukia, kuris nori maldos už juos, palaiminimo. Taigi, mes mieste daugiau akcentuojame pakvietimą, kai susitariame iš anksto laiką.

Kalėdojimas – tai parapijiečių lankymas kalėdiniu laikotarpiu, kai kunigas laimina namus. Kėdainių dekanas kunigas Žydrūnas Paulauskas pabrėžia, jog „piniginis nepriteklius negali būti kliūtis sakramentams ir bažnytiniams patarnavimams“.

– Ar kunigai, eidami kalėdoti, turi iš anksto sutarti apsilankymo laiką?

– Iš mano praktikos kaime būna žmogus, dažniausiai bendruomenės pirmininkas, kuris pažįsta jame gyvenančius žmones, jis jų paklausia, ar priims kunigą. Tada kunigui perduoda, kur jis yra laukiamas, o kur nenori, kad eitų.

– Dėl ko, Jūsų nuomone, ne visi žmonės nori įsileisti kalėdojančius kunigus? Gal tam įtakos turi nepasitikėjimas?

– Gali būti, jeigu yra susidaręs ar sudarytas toks vaizdas, kad aš ateinu tik pinigų pasiimti. Tad kas norės atiduoti tą sunkiai uždirbtą pinigą? Bet jeigu yra sukurta parapijinė bendruomenė, kuri žino, kad nuo jos priklauso bažnyčios išlaikymas, kurią reikia ir remontuoti, ir visokių kitokių išlaidų yra, tai ji supranta, kad prie tos parapijos, bažnyčios bendruomenės reikia prisidėti savo auka. Tai priklauso ir nuo pačių žmonių, ir kunigo įdirbio su žmonėmis sielovadoje. Jeigu žmonės supranta, kad kunigas ateina tik pinigo pasiimti, tai, aišku, kas norės įsileisti?

– Gal toks nepasitikėjimas dvasininkais kyla iš tikėjimo stokos?

– Aš sakyčiau, kad tai – parapijinės bendruomenės ugdymas. Kadangi parapija nėra kažkokia organizacija, bet yra tikinčiųjų grupė, vadinasi, tai atsiremia į tikėjimo stoką, kuris ugdomas toje parapijos bendruomenėje. Tai yra nuolatinis darbas. Mes visada labai norim turėti greitą rezultatą, kad viens du ir būtų, bet sielovada, tikėjimo ugdymas yra procesas, veiksmas, kuris vaisių duoda po truputėlį.

„Bažnyčia yra išlaikoma iš tikinčiųjų aukų. Jeigu duodama auka, kunigas ją priima, bet kunigas negali reikalauti, kad, pavyzdžiui, atėjau, palaiminau namus ir dabar jau turi duoti auką. Man daug jaukiau, kai aš ateinu į namus pas žmones, palaiminu namus, pasikalbu su namiškiais, o auka atnešama į bažnyčią, užregistruojama.

– O kaip skiepyti tą tikėjimą, kai žmonės ateiti į bažnyčią nenori, įsileisti kunigo per kalėdojimą taip pat nenori?..

– Tai naujų sielovados būdų ieškojimas per įvairius informacijos kanalus. Būna keista, kai kunigas auklėja močiutes, kad žmonės neina į bažnyčią, kurios ir taip kas sekmadienį į ją ateina.

Bažnyčia žiūri į sielovadą, kaip pasiekti netikinčius žmones, kurie neateina į bažnyčią, kurie neturi ryšio su ja. Tam yra įvairios formos, pavyzdžiui, parapijos misijos, kai, tarkim, savaitei atvažiuoja vienuoliai ir dirba pagal savo metodiką pasiekdami įvairias socialines grupes. Tokie dalykai yra daromi, apie tai yra mąstoma, kaip su evangeline žinia pasiekti žmones, kurie negirdėjo, o gal ir nenori girdėti. Bet kartais ta pasėta sėkla sudygsta, tik nežinia kada.

– Tad skiepyti tikėjimą, gerąsias vertybes ir kitus dalykus tikriausiai geriausia nuo pat mažų dienų?

– Taip, tiesa. Bet būna atsivertimų ir brandžiame amžiuje, kai žmogus su bažnyčia susiduria, pavyzdžiui, per kokią nors socialinę veiklą. Antro Vatikano susirinkimo metu bažnyčia atvėrė langus ir bando eiti į žmones atvira širdimi pas tuos, kurie atvira širdimi ją priima.

„Iš mano praktikos kaime būna žmogus, dažniausiai bendruomenės pirmininkas, kuris pažįsta jame gyvenančius žmones, jis jų paklausia, ar priims kunigą. Tada kunigui perduoda, kur jis yra laukiamas, o kur nenori, kad eitų.

– Gal galėtumėte patikslinti, ką turėjote minty, sakydamas „atvėrė langus“?

– Tai yra po reformacijos įvykęs antras Vatikano susirinkimas, kai praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje (1962–1965 m.) į jį susirinkusi bažnyčia tapo daug atviresnė. Pavyzdžiui, liturgijoje vartodama tautines kalbas, atsukdama altorių į žmones. Vatikano langai buvo atverti bandant rasti vietą Bažnyčiai naujame pasaulyje. Bažnyčia, kuri buvo įsteigta daugiau nei prieš du tūkstančius metų, prisitaikė prie šiandienos. Atrodytų, dogmose tokia sustingusi savo tikėjimo tiesose, bet iš tikrųjų ji atvėrė langus šių dienų pasauliui, šių dienų žmogui, kuris naudoja informacines technologijas, kuris turi daug daugiau žinių nei Viduramžių žmogus. Ir tas parapijietis, kuris ateina į bažnyčią, taip pat turi daug daugiau žinių už kunigą įvairiose srityse, todėl bažnyčia nori ateiti ir būti atvira šių dienų žmogui. Tai ir reiškia tas „langų atvėrimas“.

– Dekane, kalėdojimas vis dar tęsiasi ir ne visi tikintieji jau sulaukė kunigo. Gal Jūs turėtumėte kokių nors patarimų, kaip deramai reikėtų priimti kalėdojantį kunigą? Gal yra kokios nors tradicijos?

Pirmiausia – žmogiškai, t.y. nebijoti, priimti kaip žmogų, kuris ateina su malda ir geru linkėjimu šitiems namams. Jeigu turime klausimų kunigui, mes juos užduodame, eikime į dialogą, į pokalbį. Nebūkime įsitempę, nes jeigu žmogus atidaro duris įsitempęs, kunigas taip pat „užsikrečia“ ta įtampa ir nebelieka atvirumo, nuoširdumo, o laiko pokalbiams daug nėra, nes kunigas turi aplankyti ne vieną parapijietį.

Tegul šis kunigo apsilankymas nebūna susietas su auka. Jeigu turime auką, ją duodame, kunigas už ją dėkoja ir įneša į bažnyčios kasą. Bažnyčios kanonuose yra parašyta, kad piniginis nepriteklius negali būti kliūtis sakramentams ir bažnytiniams patarnavimams. Tad jeigu kunigas ateina, būtinai jį priimkime ir pinigai te nebūna kliūtis bendravimui su bažnyčia ir su kunigu.

O iš tradicinės pusės, kiek aš matydavau kaimuose, prieš ateinant kunigui, namiškiai pastato kryželį ant stalo, kartais uždega žvakelę, bet nėra tiksliai nustatyta griežtų normų – viename krašte vienaip priima, kitame – kitaip.