Justina Steponavičiūtė-Špokienė, gimusi Deveitoniuose, užaugusi Manikūnuose, gyvenanti Pasvalyje, o dirbanti Namišiuose.

– Labai mielas savas kraštas, – Justina atskleidžia, kokios gilios Deveitoniuose Steponavičių šaknys, o mamytės Vidos – Manikūnuose susipynusios Varnų su Aglinskų…

Giminės medis gyvybingas – leidžia atžalas, lapoja. Justina, Namišių seniūno pavaduotoja, šį sausį į darbą grįžo po ketverių metų motinystės atostogų. Vasario 6-ąją vyresnėliui Sauliui suėjo ketveri, o jo broliukui Simui praėjusį sekmadienį – dveji.

Justinos vyras Mykolas Špokas – iš Radviliškio krašto, brolio Martyno, studijavusio Kauno technologijos universitete transporto inžineriją, ne tik studijų, bet ir kambario draugas.

Nuvažiuodavo Justina pas brolį, kaip pašmaikštauja, gyveno jo studentišką gyvenimą, nes pati nuo namų, nuo savo krašto niekur nenorėjo nutolti:

– Gimiau 1988-ųjų gegužę Deveitoniuose, po metų apsigyvenome Namišiuose, o nuo 1992-ųjų – pas močiutę Kazimierą Varnienę Manikūnuose. Senelis žuvo 1989 metais. Tėvai pradėjo ūkininkauti. Man labai mielas kraštas, ir tie seni žmonės. Mane mažą išleisdavo pas Razalinskienę medaus… Saločių vidurinę mokyklą baigiau 2007-aisiais. Auklėtoja buvo Aušra Šamelienė, nuo vienuoliktos klasės – Ligija Tuskėnienė. Kadangi traukė likti prie ūkio, Vilniaus kolegijoje socialinę pedagogiką pasirinkau studijuoti neakivaizdžiai.

Dar studijuojant, mokykloje atsirado nauji mokytojo padėjėjo etatai ir Justina pradėjo dirbti Saločiuose:

– Darbas susijęs su socialine pedagogine veikla, tad daug išmokau iš kolegės Dovilės Srėbalienės.

Beje, pripažįsta, jog nėra lengva, kai vakarykščiai tavo mokytojai tampa kolegomis. Gal tik kokiais penktais darbo metais pasikeičia, ateina daugiau naujų.

Mokykloje Justina dirbo iki 2016-ųjų vasario – jau buvo ir socialinė pedagogė, turėjo ir auklėjamąją klasę, kuri pradžioje nebuvo saldainiukas. Bet vėliau vieni kitus perprato, net susigyveno.

Ir šiandien Justina negali pamiršti, kaip per gimtadienį auklėtiniai surengė savotiškai įdomias ir originalias orientacines varžybas.

– Tačiau devintoje klasėje vidury mokslo metų aš juos palikau, – Justina prisiminė, kaip su dar vienu vaikinu dalyvavo konkurse, jį laimėjo ir 2016-ųjų vasarį pradėjo dirbti Namišių seniūno pavaduotoja.

O jos buvę auklėtiniai ir šeimas sukūrę, ir vaikučių turi…

Kai nebereikia kasdien važinėti į darbą Saločių mokykloje, Justina taip dažnai nebepravažiuoja ir pro savo gimtuosius Deveitonius:

– Su seniūnu sutariam, kad čia reikia geresnio kelio. Tačiau Namišių–Saločių kelio asfaltavimas nukeltas iki 2030-ųjų.

Dabar Deveitonių sodyboje, kur pastatytas Steponavičių giminės atminimo akmuo, liko teta. Močiutė mirė beveik prieš dešimt metų, dėdė – 2022-aisiais.

Manikūnų močiutė namuose ramiai užgeso 2020 metais, sulaukusi 93-ejų.

– Mūsų Sauliukas gimė vasario pradžioje, per Kazimierines jį nufotografavau su promočiute, o birželį ji išėjo, – Justina atskleidžia, kokios neįkainojamos užfi ksuotos akimirkos.

Kaip ir 2015 metais išleistoje knygoje „Manikūnų krašto takais“. Joje nemažai tekstų, taip pat ir apie Justinos tėvus ūkininkus Steponavičius, parašė Rasa Murauskaitė-Juškienė, šiandien žinoma muzikologė.

– Rasa, mano brolis Martynas, irgi manikūnietės Ineta Pučkytė, Ligita Ilgutytė Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje buvo klasiokai, – sako Justina.

Prieš devynerius metus Rasa rašė:

– Vitalijaus Steponavičiaus ūkis – mišrus, nors daugiausia, dirbdamas kartu su žmona Vida, šeimininkas augina gyvulius. Šio ūkio „gimtadienis“ – 1992 m., kai iš kolūkio gavo šešias karves. Jas melžė rankomis… Po truputį savo žemę ir gyvulių skaičių didino. Rimti pagalbininkai tapo ir paaugę vaikai – Justina ir Martynas. Bet apie tai, ar vaikai perims ūkį, Steponavičiai kalba nedrąsiai. „Nuo mažumės vaikai ūkiu domėjosi. Kažkuris net verkė, kai traktorių pardavėme“, – juokdamiesi prisimena ūkininkai. 2010-aisiais Steponavičiai gavo Europos Sąjungos paramą technikai atnaujinti…

– Tėveliai ir toliau ūkininkauja, – Justina vaišina mamytės iškepta dar šilta gardžia duona. – Ir aš tokią kepu.

O brolis Martynas po studijų liko Kaune, tiksliau, gyvena pakaunėje, dirba „Baltic Agro“, su žmona Martyna augina pustrečių metukų Grėtę. Ji – Justinos krikšto dukra.

Ne tik Justina, bet ir jos vyras Mykolas – ūkininkų vaikai, abu nori kaimo.

Mykolas dirbo „Kuranoje“, tačiau pernai išėjo. Reikia padėti tėvams, o ir savo ūkį turi, ir su vaikais tenka pabūti.

– Jo tėčio ūkis – Maldžiūnuose, Radviliškio rajone, mūsų – Manikūnuose. Per darbymetį taip ir gyvena tarp Maldžiūnų ir Manikūnų. Turim penkis hektarus nuosavos žemės, trisdešimt – nuomojamės iš Venslovų, dar penki – bus iš tetos Deveitoniuose, iš prosenelių. Ten, tetuko gimtinėje, tokia gera aura. Kai gimė Sauliukas, buvo pandemija, visi užsidarę, žmonių nematę. Bet nuvažiavom į Deveitonius, vaikas tiesiog nušvito, – prisiminė Justina.