Atrodytų, pandemija jau pradeda išsisemti, bet laukiama naujos, ne tokios mirtinos, bangos.

Ir bijojo, ir piktinosi

„Buvo daug baimės ir nežinomumo, – pandemijos pradžią prisimena Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) prezidentas Kęstutis Makaravičius. – Kiekvieną dieną masiškai, iš visų žiniasklaidos priemonių skambėjo tik gąsdinimai. Ir automatiškai atsirado tam tikras susipriešinimas. Senjorai – tai tokia amžiaus grupė, kurių ne visi gali naudotis informacinėmis technologijomis, kad galėtų atsirinkti ir sulyginti informaciją bei padaryti išvadas. Jie gaudavo tik vieną, ganėtinai šališką nuomonę.“

Asociacija bandė organizuoti nuotolinius pokalbius mažesnėse grupėse, vyko diskusijos. „Paprasčiausiai buvo noras išklausyti, ir buvo liūdnų atvejų, kai močiutės būdavo baudžiamos už pasivaikščiojimą parke po vieną. Deja, Vyriausybė jų ir šiandien dar neatsiprašė. Pačios asociacijos veikla per pandemiją buvo smarkiai apribota: tarkim, Vilniuje paskutinį kiekvieno mėnesio ketvirtadienį vykdavo senjorų vakaronė, jos teko atsisakyti. Ir tos tradicijos nebeatgaivinome.“

Šio metu asociacija jau vėl planuoja rudens veiklą, turėdama omenyje ateinančią naują susirgimų bangą, „...dabar jau šiek tiek daugiau informacijos turime, – dėsto jos prezidentas. – Jau buvo tokie pokalbiai, kad daug kas vertina, jog čia buvo didžiausias genocidas prieš Lietuvos senjorus: tiek streso, tiek baimės ir tiek apribojimų niekas iš senolių šalies istorijoje neatsimena.“ Pats jis taip pat pritaria minčiai, kad pandemijos metu taikyti suvaržymai buvo pertekliniai. Jis teigia sulaukęs ne vieno skambučio, kai senjorai, paskaitę statistiką apie skirtingų valstybių kovos su pandemija politiką, piktinosi, jog niekinama geriausiai besitvarkanti Švedija: „Šiai dienai šimtui tūkstančių gyventojų joje 65 perteklinės mirtys, o Lietuvoje – 319...“, – penkiagubą skirtumą mini K.Makaravičius.

Geriausiu vaistu nuo visų ligų LPŽA prezidentas įvardija imunitetą. „Senjorai, turėdami daugiau laisvo laiko, jautriau reagavo į stresą, silpninantį imunitetą, – nupasakoja suvaržymu keltus iššūkius jis, – ir pagrindinė jų pramoga tuo metu tebuvo televizija. Asociacija, rengdamasi rudeniui, siūlo senjorams sveikatinimo programas – pilateso, šiaurietiško ėjimo užsiėmimus, edukacines priemones parkuose ar kitose atvirose erdvėse.“ Bet visi šie planai remiasi į finansavimą, kurio gausa LPŽA pasigirti negali.

Ženkliai padidėjo srautai

2016 metais įkurta „Sidabrinė linija“, jo steigėjos Kristinos Čiuželienės pasakojimu, skirta išimtinai vyresnio amžiaus žmonėms. „Senjorai skambina į „Sidabrinę liniją“ dėl trijų priežasčių, – vardija ji. – Nesvarbu, pandemija ar ne, bet pirmoji priežastis – emocinė pagalba „čia ir dabar“, antroji – pasiteirauti tam tikros informacijos ar pasitikslinti girdėtą. O trečioji susijusi su draugystės pokalbiais, kai vyresnio amžiaus žmonėms, norintiems aktyviau bendrauti, pasiūlome telefoninę draugystę su parinktu žmogumi.“

Per pandemiją, pasak „Sidabrinės linijos“ konsultantų, skambučių srautas išaugo net septynis-dešimt kartų. Nuolat besikeičianti informacijos ir jos gausa kėlė daug nerimo, senjorai nebuvo įsitikinę, kad viską teisingai suprato, ir skambino tikslintis informacijos. „Buvo tokia istorija, – su juoku prisimena K.Čiuželienė, – kai skambina senolis ir klausia: ar galiu nuvažiuoti į sodybą bičių aplankyti? Tai mes ir sakom juokaudami: jei vienas važiuosit į sodybą, bičių neužkrėsit.“ Daugybė, jos teigimu, klausimų buvo apie vakcinaciją.

Pavasarį, sumažėjus suvaržymams ir vakcinacijai perkopus 60 proc., sumažėjo ir sunerimusių senjorų skambučių. „Jei karantinui prasidėjus srautai padidėjo dešimteriopai, – skaičiuoja „Sidabrinės linijos“ steigėja, – dabar pastebime jų sumažėjimą, nors į priešpandeminį lygį srautai negrįžo. Sakyčiau, dabar jų tris ar keturis kartus daugiau. Vadinasi, maždaug perpus sumažėjo. Kita vertus, dabar vasara, taigi daugiau judėjimo, daugiau veiklos gamtoje, ir skambučių srautai mažėja natūraliai kiekvienais metais.“

Pasikeitė ir aptariamų klausimų tematika. „Nebegauname klausimų apie skiepus, arba kokių nors kitų, susijusių su liga, bet ryškesnė tapo netekties tema ar apsunkinto gydymo istorijos, – konstatuoja K.Čiuželienė. – Žmonės būna ir vaikus per pandemiją palaidoję... tarkim, skambino viena aštuoniasdešimties metų močiutė, palaidojusi 50 metų dukrą... Tai slegia ir žmonės ieškos paguodos bei nusiraminimo.“

Rudenį „Sidabrinės linijos“ laukia per šešerius veiklos metus jau gerai pažintas senjorų suaktyvėjimas. „Ruošiame naujus konsultantus skambučių centre, apmokome naujus savanorius – rudeniop laukiame skambučių suaktyvėjimo. Ar bus nauja pandemijos banga, ar nebus, rudenį vis viena srautas padidėja, nes tas tamsusis laikotarpis slegia, pašnekovus aplanko niūresnės nuotaikos“, – patirtimi dalijasi ji.