Drugeliai pilve, peteliškė ant kaklo… Drugiais žmonės grožėjosi nuo seno, apie juos kūrė legendas ir posakius, jais tatuiruoja kūną. Iš Ustukių kilusį Vitalijų Bačianską šie gražūs vabzdžiai taip sužavėjo, kad juos tyrinėja jau trisdešimt metų, o entomologu tapo vien iš aistros – be jokių mokslų. Tyrėjo kolekcijoje – tūkstančiai drugių bei įrašų apie skirtingas rūšis.

Vitalijaus protėviai – iš Pasvalio krašto. Štai prosenelis Juozas Martinionis – 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Vyties kryžiaus kavalierius. Jo vardas įamžintas atminimo lentoje ant Pasvalio bažnyčios sienos. Tėčio pusė kilusi iš Vainekonių, Grūžių, o mamos – iš senųjų Šimonių, Sindriūnų. Pats jau užaugo Ustukiuose. Tėvai dirbo įvairius ūkio darbus. Giminaičiai gyveno netoli vienas nuo kito, tad ūkyje padėdavo ir vieni kitiems. „Jei reikėtų gyventi kaime – laisvai išgyvenčiau, žinočiau, ką veikti“, – šypsosi pašnekovas.

Jau dešimt metų Vitalijus gyvena Kaune, o mama maždaug tiek laiko – Pasvalyje, čia ir dukra Jurgita. Kitas sūnus Dainius – Anglijoje. Pasikalbėti ir susitikome pas Vitalijaus mamą Vidą, kaip tik prieš Motinos dieną.

„Reikia sustoti ir gerai apsidairyti“

Lietuvoje gyvena apie pustrečio tūkstančio drugelių rūšių, iš kurių, pasirodo, – vos pusantro šimto skraido dieną. Likusius galima išvysti tik sutemus… „Mes pramiegame visą tą gražumą“, – šypsosi pašnekovas.

Pirmasis jo „sumedžiotas“ drugelis buvo keršoji meškutė – tuomet to dar ir nežinojo. Atskrido į namus prie vakare degančios lempos. Labai nustebino – drugys gražus, margas, kiek primena žalmargę ar keršą arklį. O dabar bent sykį drugelių yra gaudęs visuose Lietuvos rajonuose.

Kas Vitalijų taip patraukė, kad drugius tyrinėja jau nuo 1995-ųjų? Jo įkvėpėjas – gamtininkas Ričardas Kazlauskas, vienas geriausių Lietuvos drugių žinovų. Kai buvo išleistas pirmasis jo atlasas „Lietuvos drugiai“, Vitalijus iš Ustukių bibliotekos šį… pavogė. Tiesiog privalėjo turėti prie savęs. Po daug metų prisipažino bibliotekininkei, bet ji jau nepyko. Knygos vagystė atnešė naudos visai Lietuvai…

Vitalijus gerai prisimena, kaip viskas prasidėjo:

– Sužavėjo drugių grožis. Mintyse net įsivaizduodavau, kaip jie skraido – kažkur pamiškėje, pievoje… Pagal instrukcijas knygoje, iš dratvučių ir užuolaidų pasidariau skleistuvėlių (pagautą drugelį reikia numarinti ir išskleisti jo sparnus – aut. past.), tinkliuką drugeliams gaudyti. Dviračiu važinėdavau į gamtą. Pavyzdžiui, iš Ustukių iki Žaliosios girios. Galvojau, kad visus drugelius paprastai ir pamatysiu. Bet taip nėra – juos reikia pastebėti. Reikia sustoti ir gerai apsidairyti. Pamatai tupinčius tarp žolių, medžių. Jie slepiasi. Jų yra net ir mūsų kambariuose – drugelių vikšrai ėda natūralius kailius, vilną. O kai kurie tik butuose ir tegali išgyventi, – pasakoja.

Pirmosios išvykos nuvylė. Buvo užsidegęs, tačiau nerado to, ko tikėjosi. Sulaužė visus savo rankomis pasigamintus įrankius, už Vytartų miško išmetė į griovį ir nusispjovė… „Bet smalsumas mane pergalėjo. Po metų vėl pasidariau viską iš naujo. Ir tada jau nebemečiau. Supratau, kad tai mane traukia. Negaliu to atsisakyti“, – pripažįsta savamokslis entomologas.

Ir pomėgis, ir tarnystė

– Nuo gimimo turiu neįgalumą. Ištisai – ligos, nebuvo kaip studijuoti. Bet likimas suvedė su tuo pačiu Ričardu Kazlausku, – atvirauja pašnekovas.

Tiesa, po Vytartų aštuonmetės Biržuose įgijo traktoristo specialybę. Tik niekada ir negalvojo juo tapti…

Sykį kasdamas bulves, rado kelias dideles lėliukes. Parašė gerbiamam mokslininkui laišką, o atsakymą ir kvietimą atvykti į universitetą dar turi iki šiol. „Tai man buvo labai didelė paskata visiškai atsiduoti drugeliams. Man jis buvo kaip dievas“,– šypsodamasis prisimena Vitalijus. O per bulviakasį rastos vijoklinio sfinkso lėliukės saugomos muziejuje. Šie nedažni drugiai vasarai į Lietuvą atskrenda tik maitintis bei daugintis, o rudenį keliauja į pietus.

2002 metais tapo Lietuvos entomologų draugijos nariu. Atsivėrė dar daugiau galimybių. Kitų metų vasarą Didžiųjų Grūžių miške aptiko ypač retą egzempliorių – drebulinę peteliškę. Vitalijus yra pirmasis, šį šiaurietišką drugį radęs Lietuvoje – daugiau niekam, nei jam pačiam nepavyko šios rūšies aptikti dar kartą.

Prieš maždaug penkiolika metų Pasvalio krašto muziejui padovanojo iki tol rinktų drugelių kolekciją. Paskui ji dar išaugo…

Drugių tyrinėtojus Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų. „Jei ir toliau šitaip – bus liūdna ateitis. Nebebus kam domėtis. Jaunimui nebe tai galvoje. Kai aš „užsikabinau“, net laidinis telefonas dar buvo retenybė“, – svarsto pašnekovas. Kita vertus, džiaugiasi gamtos mokslais sudominęs jaunesnį savo pusbrolį Domą Uogintą – tik jis pasuko į botaniką.

Tačiau neretai, net ir baigę mokslus, tyrėjai darbo ieško kitoje srityje – mat, vien drugeliais sotus nebūsi… O tuomet ir laiko jiems lieka mažiau.

– O man nereikėjo blaškytis. Ir save taip nuteikiau, kad neįgalumo išmoka – mano atlyginimas. Ir už juos valstybei turiu atidirbti. Koks tikslas būtų gyventi, jei gautus pinigus pragertum? Valstybė duoda man, o aš jai atiduodu savo darbu, – mintimis dalijasi V. Bačianskas.

Gyvenimo tarpsniai

Antroji Vitalijaus žmona Ramutė buvo biologijos mokytoja. Drauge apsigyveno Kaišiadoryse. Ten atsivėrė rojus – ir meilės, ir gamtos. Pasvalio krašte – daugiausia ganomos pievos, dirbama žemė, o ten daugiau natūralių buveinių, kuriose skraidžiojo Vitalijui tada dar nepažintos drugelių rūšys. Į gamtą vykdavo kartu, Ramutė aktyviai palaikė vyro hobį.

Tik prieš dešimt metų ji paliko šį pasaulį. „Po žmonos mirties supratau, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi“, – sako vyras. Kaune jau pažinojo bendraminčių mokslininkų, ten ir išsikraustė.

Viso gyvenimo drugių kolekciją Vitalijus tuomet padovanojo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui – ją sudaro daugiau nei pusšešto tūkstančio drugių vienetų! Dalis jų eksponuojama lankytojams, o likę skirti tik moksliniam naudojimui – tyrėjams, studentams. Pats įsidarbino muziejaus entomologu. Taip pat savanoriauja Vilniaus universitete. Su kolegų komanda jau parengė ir pirmąjį „Vadovo Lietuvos drugiams pažinti“ tomą. Išleisti jį norėtų kelių mėnesių bėgyje, pažadėjo atvežti ir Pasvaliui. Vėliau – dar tris tomus. Gaila tik, kad valstybės palaikymo moksliniams tyrinėjimams labai trūksta. Planuoja ir savo asmeninius įrašus – kurių jau per penkiasdešimt tūkstančių! – perkelti į popierių ir palikti leidinį ateities kartoms.

Entomologo darbas – vienas nuotykis

Iš tikrųjų drugelius gaudyti – ne vaikų žaidimai. Visko yra buvę. Prisimena Žaliojoje girioje ieškojęs pelkinio satyro. Jį pastebėjo, ir – per vaivorų kupstus visom keturiom… „Užtai kokia euforija“, – šypsosi. O naktį dviračiu važiuojant per mišką – kone vaidenasi. Baisus kiekvienas trakštelėjimas. Teko pabūti ir šernų, ir briedžio kompanijoje. Šiandien jau nebijo nieko, nes gamtoje pats baisiausias žvėris – žmogus.

Viena įsimintiniausių naktų drugeliaujant – prie pelkės Kaišiadorių rajone. Belaukiant sutemų, užkaukė vilkų gauja, cypčiojo net vilkiukai… „Plaukai pasišiaušė ant viso kūno. Atrodo, kaukia čia pat. Bet mes jų nematome – aplinkui medžiai. Linkiu išgirsti. Efektą paliks visam gyvenimui. Pusę nakties tik apie vilkus su žmona ir tekalbėjom (šypsosi). O kai per mišką iki mašinos reikėjo atgal tįsti visą įrangą… Galvojom, kad jie eina iš paskos. O iš tikrųjų buvo taip – papuolėme į vilkų teritoriją, jie mus užuodė ir davė apie save žinoti, pagąsdino ir nuėjo savo keliais“, – pasakoja Vitalijus.

Yra buvę ir taip. Žmonės, naktį pamatę Vitalijų švysčiojant prožektoriumi, iškviečia policiją. Sykį palaikė karvės vagimi. O kartą – net ateiviu… Mat šalia gyvenę vaikai pagalvojo, jog nusileido skraidanti lėkštė.