Į pabaigą artėjant Aplinkos apsaugos departamento akcijai „Saugom ungurį“, Gamtos tyrimų centro mokslininkai dr. Justas Dainys ir dr. Linas Ložys pateikia įdomių ir mažai žinomų faktų apie ungurius. 

Kodėl unguriai tokie riebūs? 

Žuvų ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Justas Dainys pasakoja, kad ungurių gyvenimas prasideda kažkur netoli Bermudų trikampio, Sargaso jūroje. Jie išsirita iš pelaginių (neprilipusių prie jokių paviršių ir plaukiojančių vandenyje) ikrų.  

„Išsiritusios nedidelės lervutės, vadinamos leptocefalais, dėl unguriui nebūdingos išvaizdos ilgą laiką buvo laikomos kita žuvų rūšimi. Leptocefalai būna gluosnio lapo formos, iš šonų suploti ir skaidrūs. Patys aktyviai nejuda – link Europos krantų pasyviai keliauja su Golfo srove. O pasiekus žemyninį šelfą, įvyksta pirmoji metamorfozė ir lervutės virsta stikliniais unguriukais. Šios žuvytės jau panašios į ungurį, tik neturi pigmento ir skaidrios“, – sako J. Dainys.  

Vėliau, aiškina J. Dainys, dalis unguriukų lieka gyventi jūros priekrantėje, kiti migruoja į gėlus vidaus vandenis. Tuo laikotarpiu jie įgauna pigmento ir tampa panašūs į mums įprastus ungurius: „Unguriai migruoja tol, kol randa buveinę, kurioje praleis artimiausius 10–15 metų ir pasieks lytinę brandą. Virtę vadinamaisiais sidabriniais unguriais, jie vėl ima migruoti – dabar jau atgal į  Sargaso jūrą neršti.“  

Mokslininko teigimu, mūsų šalyje ungurių migracija į vidaus vandens telkinius šiuo metu nevyksta. Prieš kurį laiką, apie 1900 m., kai kuriuose Lietuvos vidaus vandens telkiniuose unguriai buvo įprasta žuvis – ir Tadas Ivanauskas yra rašęs, kad tuo metu ežero, iš kurio išteka Ūla, dugne jų buvo gausu.   

„Įdomu, kad nuo mūsų vidaus vandens telkinių iki nerštaviečių yra apie 8 tūkst. km, bet migruodami neršti unguriai nesimaitina. Todėl reikalingas atsargas jie turi sukaupti dar būdami geltonojo ungurio stadijos. Tai viena priežasčių, kodėl unguriai tokie riebūs“, – sako J. Dainys.  

Unguriai ir žirnių laukai 

Dr. Linas Ložys, Gamtos tyrimų centro Žuvų ekologijos laboratorijos vadovas, pasakoja vaikystėje girdėjęs istoriją, kad unguriai naktį iššliaužia į žirnių laukus: „Kai prietemoje rasotoje žolėje pamatai šliūžę, paberi smėlio. Unguriai grįžta tuo pačiu taku, todėl užšliaužę ir lieka ant to smėlio. Tada ungurius susirenki. Klausiau akis išpūtęs, ausis pastatęs.“ 

Nors ši istorija panaši į pasaką, vėliau L. Ložys olandų mokslininko F. W. Tescho fundamentalioje knygoje apie ungurių biologiją perskaitė įdomių faktų. „Tikėsite netikėsite – joje yra skyrelis apie ungurius ir žirnius. Pasirodo, tai ne lietuviška pasaka, o rimtas reikalas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet apskritai Europoje. Ten rimtai aptariama, kaip čia gali būti su naktiniais ungurių žygiais į žirnių laukus“, – sako L. Ložys.  

Tarkim, aiškina mokslininkas, žirnių laukai turėtų būti drėgnose vietose, šalia vandens: „Todėl manoma, kad unguriai gali naktį iššliaužti į krantą, kai drėgna aplinka. Bet tikrai ne žirnių – galbūt šliužų.“ 

Kita priežastis, dėl kurios unguriai galėtų iššliaužti į sausumą, yra tarša. Kai vanduo ima žydėti, iš atmirštančių dumblių išsiskiria toksinai, tada kitos žuvys, neturėdamos kur dingti, žūsta, o unguriai gali išsigelbėti. Be to, tai įmanoma, jei vandens telkinys uždaras, o gamta šaukia migruoti – gali būti, kad ungurys bandys kažkiek naktį drėgnoje aplinkoje keliauti sausuma.  

„Švedijoje yra buvę, kad mokslininkams ėmė skambinti žmonės sakydami, jog pilnas miškas ungurių. Paaiškėjo, kad jie buvo suleisti į visiškai uždarą ežeriuką. O kai labai daug prilijo, ežeriukas patvino ir išsiliejo į mišką (beje, taip būna ypač retai). Unguriai, kadangi jau buvo sidabriniai, subrendę, progai pasitaikius iškart bandė keliauti iš ežero. Paskui vanduo nuslūgo ir žmonės miško samanose rado užsilikusių ungurių“, – pasakoja L. Ložys.  

Beje, priduria mokslininkas, yra pasakojama, kad švedai senais laikais ungurį leisdavo į šulinį: „Tada šulinių sienos buvo tvirtinamos rąstais, taigi daug plyšių, rąstai po truputį pūva ir pro plyšius sliekai, vabalai, varlytės į vandenį krinta. Nemalonu – pasemi vandens, o ten koks pastipęs gyvis plūduriuoja (dėl pastarųjų irimo ir vandens kokybė tikrai turėtų nukentėti). Todėl į šulinį įleisdavo ungurį – jis ten gyvena ir rankioja krintančius visokius gyvius.“  

Akcija „Saugom ungurį“ – iki gegužės 31-osios 

„Apsaugoti ir gausinti ungurių išteklius mums labai svarbu. Nors verslinė ungurių žvejyba apribota ir kasmet vykdomi įveisimo darbai, jų gausa nėra pakankama“, – sako Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorė Mantė Ramanauskienė.  

Departamento pareigūnai stebi internetinę erdvę, seka skelbimus ir renka kitą informaciją apie prekybą galbūt neteisėtai sugautomis žuvimis. Įtarus pažeidimą, atliekami kontroliniai pirkimai.  

„Atėjus pavasariui, unguriai iš ežerų migruoja į ištekančius upelius ir upes ir paskui Nemunu pasiekia Kuršių marias ir išplaukia į Baltijos jūrą. Taigi pareigūnai vykdo kontrolę visose potencialiose migracijos vietose“, – vardija Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorė.  

Svarbu  

Verslinė migruojančių ungurių žvejyba vidaus vandenyse galima tik aplinkos ministro įsakymu patvirtintose vietose. Nuo 2023 m. pradžios iš 45 ungurių verslinės žvejybos vietų vidaus vandenyse liko tik 18.  Limitus rasite čia.  

Už vieną neteisėtai sugautą ungurį reikės atlyginti 480 eurų žuvų ištekliams padarytą žalą.   

Gamtinių rezervatų ar ichtiologinių draustinių vandens telkiniuose atlyginimo dydis skaičiuojamas taikant trigubą padarytos žalos žuvims apskaičiavimo bazinį įkainį. T. y. už vieną ungurį –1440 eurų  

Svarbiausios žvejybos datos – žvejybos atmintinėje.