Kasinėjant aptikti senosios — XVI amžiaus pradžioje statytos — katedros pamatai. Virš jų vėliau buvo palaidotas mirusysis.

Remontuojant Žemaičių vyskupystės pastatą Varniuose, aptikti žmonių palaikai. Regis, čia labiau „dėsningas“ nei atsitiktinis radinys: kadaise seminarijai pastatyti rūmai iškilo virš buvusių kapinių. Jose buvo ir senoji Varnių katedra.

Seminariją pastatė kapinėse

Remontuojant pastatą, atliekami lokalūs archeologiniai tyrimai — tik tose vietose, kur kasamos duobės ar grioviai inžineriniams tinklams. Kasant duobę vandentiekio mazgui, vienoje patalpoje iškasti keturių žmonių palaikai. Pernai archeologinius tyrinėjimus atliekanti UAB „Statybų archeologija“ mums pranešė, kad iš viso, remontuojant pastatą, jame ir šalia aptikti daugybės žmonių palaikų.

Žemaičių vyskupystės muziejaus pastatas antroje XVIII amžiaus pusėje pastatytas kunigų seminarijai. Prieš tai medinis seminarijos pastatas buvo netoli tuometės Žemaičių vyskupystės katedros — Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios.

Knygoje „Varniai“, straipsnyje „Iš Varnių kunigų seminarijos istorijos“ istorikė Zita Genienė rašė, kad naujus mūrinius seminarijos pastatus nusprendė pastatyti vyskupas Jonas Lopacinskis. Seminarijai išlaikyti ir statybai jis skyrė 40 tūkst. auksinų. Vyskupas 1767 m. rašte popiežiui pranešė, kad seminarijos pastato statybą jau beveik baigia.

Seminarijos pastatas iškilo ne tuščioje vietoje. Prieš tai iki 1680 metų gaisro čia stovėjo senoji Žemaičių vyskupystės katedra: medinė, bet, regis, su mūro rūsiais. Prie katedros buvo ir kapinės. Katedrai atminti, manoma, buvo pastatytas varpinės bokštas, sujungtas su seminarijos pastatu. Nėra tiksliai žinoma, kurioje vietoje buvo senoji katedra, tačiau arti seminarijos pastato.

Būta pagoniškų kapinių

Kapinės Žemaičių vyskupystės muziejaus teritorijoje ar šalia jos buvo nuo senų laikų, kadangi aptikti ir senkapiai su pagoniškais palaidojimais.

Varnių senkapius ir jų tyrinėjimus knygoje „Žemaičių praeitis, 1 tomas“ aprašė Jonas Genys. Senkapiai yra prie kelio, ant kalvelės, kairėje Varnelės upės pusėje. Senkapių dalyje buvo pastatyta seminarija. Tačiau senkapiai stipriai suardyti ar apardyti buvo toje pačioje vietoje atsiradusių krikščioniškų kapinių.

Varnių senkapių tyrinėjimai atskleidė, kad XV amžiuje varniškiai ar bent nemaža dalis jų laidojo pagal senus papročius su papuošalais, kitomis įkapėmis. Archeologai gausiai aptiko įvairių dirbinių, net XV amžiaus pabaigos monetą. Istorikas rašė: „Tad mūsų tyrimų duomenys, rašytinės žinios leidžia teigti, kad ne tik kaimo bendruomenės nariai, bet ir Varnių žmonės XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje buvo daugiau pagonys nei krikščionys“. Anot mokslininko, Varnių senkapyje pradėta laidoti XIV amžiuje, o gal ir XIII amžiuje. Kapuose rasta įvairių laikotarpių monetų, vėliausios — iš XVII amžiaus antros pusės.

J.Genio archeologiniai tyrinėjimai atlikti 1984 ir 1987 metais. Knygoje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais“ „Alkos“ muziejaus archeologė Dalia Karalienė aprašė 1995 ir 1998 metų archeologinius tyrinėjimus prie seminarijos pastato: toje vietoje, kur buvo numatyta pastatyti paminklą M.Giedraičiui ir M.Daukšai. 1998 metais aptikta 17 kapų, likusių iš XV-XVII amžių. 1997 m. buvusios kunigų seminarijos kieme tiesiant trasą nuotekoms buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Juos „Žemaičių žemėje“ aprašiusios „Alkos“ muziejaus archeologės Laimutės Valatkienės teigimu, kieme aptikta vienuolika palaidojimų. Dalyje kapų rasta įkapių (darbo įrankių, papuošalų), spėjama viename kape buvo palaidotas dvasininkas. Kapai datuoti XVI-XVII amžiais. Be to, čia aptikta seniau stovėjusių pastatų pamatų. L.Valatkienė spėjo, kad jie galėjo būti senosios katedros ir šv. Trejybės bažnyčios.

Palaikų rado ir šalia pastato

Pastaruoju metu, remontuojant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastatą, žmonių palaikų taipogi aptikta ne tik viduje, bet ir prie pastato. „Alkos“ muziejaus pranešime spaudai buvo rašoma: „Kapų amžius datuojamas pagal surastas 1622 m. monetas, yra rasta žiedų, karstų vinių, kitokių archeologinių radinių, tačiau įkapių neaptikta. Pagal surinktus duomenis, perkasoje kapai koncentruojasi iki 8 m atstumu nuo pietinės pastato sienos.

Archeologų teigimu, kapų koncentracija didelė: 0,6-1,2 m gylio intervale išsiskiria mažiausiai trys palaidojimų horizontai. Už palaidojimų, maždaug 8-14 m intervale nuo seminaro pastato pietinės sienos kapų neaptikta (šlaitui leidžiantis žemyn link parko). Čia aptikta XVIII a. antros pusės-XIX a. datuojamų radinių“.

Šalia buvo ir katedra

Pasak Z.Genienės, apie 1725 m. senosios katedros vietoje, ant jos pamatų, buvo pastatyta Šv.Trejybės bažnyčia. 1748 m. pranešime užsimenama, kad bažnyčia medinė, su mūro rūsiais, kuriose ilsisi vyskupų ir kitų aukšto rango dvasininkų palaikai. Apie 1740 m. pradėta statyti mūrinė varpinė, kuri vėliau buvo sujungta su statomu seminarijos pastatu. Varpinė statyta tolėliau nuo Šv.Trejybės bažnyčios. Po seminarijos pastatu, 1985 ir 1987 metais atliekant archeologinius tyrinėjimus, katedros likučių nerasta. Tačiau yra išlikęs įdomus archeologo Vito Valatkos užrašytas liudijimas, kad, statant profesinės mokyklos bendrabutį su valgykla ir kasant pamatus, aptiktas „tunelis“ su žmonių palaikais.

O štai visai neseniai archeologai, toliau tęsdami kasinėjimus, po žeme aptiko mūro konstrukcijas. Spėjama, kad tai gali būti 1680 metais sudegusios senosios medinės katedros pamatų mūriniai likučiai. Anot Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjo Antano Ivinskio, aptiktus mūrus sieti su katedra leidžia ir nuodėguliai. Tarp jų rasta ir apdirbto medžio dalis.

A.Ivinskio teigimu, pirmoji Žemaičių vyskupystės katedra buvo pastatyta toje vietoje, kur dabar Šv.Aleksandro bažnyčia. Jau trečioji, su mūro pamatais, bet medinė, pastatyta vietoje senųjų kapinių, šalia dabartinio muziejaus pastato. 1680 metais sudegusi katedra nebuvo atstatyta. Buvo pastatyta nauja, dabartinė Šv.Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia.

Senojoje katedroje galbūt palaidoti įžymus vyskupas Merkelis Giedraitis, lietuviškos raštijos pradininkas Lietuvoje Mikalojus Daukša.

Apie 1998 metus vėlgi dėl statybinių darbų archeologinius tyrimus atliko archeologė Laimutė Valatkienė. Ji aptiko senovinį pamatų fragmentą, kuris yra vienoje linijoje su dabartiniu.

Vadinasi, senoji katedra tikriausiai buvo pastatytos kunigų seminarijos kieme. Ją tarsi apgaubė seminarijos fligeliai. A.Ivinskiui diskutuojant su Varnių klebonu Andriejumi Sabaliausku, pastarasis įžvalgiai pastebėjo, kad seminarijos statytojai siekė išsaugoti senosios katedros vietą, apgaubdami ją fligeliais.

Lygiagrečiai su pamatų likučiais rasti palaikai. Aptiktas vienas gal XV amžiaus antros pusės vyro kapas su gausiomis įkapėmis: kalaviju, kovos kirviu, pentinais, žiedais, lokio nagu. Pastarasis amuletas siejamas su senovės lietuvių tikėjimu, kad po mirties tenka kopti į stiklo kalną ir lokio nagas labai praverčia. Anot A.Ivinskio, įkapės rodo, kad mirusysis turėjo svarbų statusą, kurį tos įkapės, tarsi simboliai, išreiškia. Mirusiojo ūgis tiems laikams įspūdingas — 1 metras 80 centimetrų.

Po žeme — neatversti istorijos puslapiai

Dabartiniai archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Žemaičių vyskupystės pastato vidiniame kieme reikia tęsti tyrinėjimus. Dabar remontuojamas pastatas, tačiau kiemui sutvarkyti pagal šį projektą pinigų neskirta. A.Ivinskio manymu, rengiant naują projektą dėl kiemo sutvarkymo, būtina numatyti išsamius archeologinius tyrinėjimus. Lengviausia nueiti paviršutinišku kiemo „trinkelizacijos“ keliu, guodžiantis neva išsamius tyrinėjimus bus galima atlikti kada nors vėliau. Kur kas racionaliau tyrinėjimus atlikti dabar, nors kiemo sutvarkymas užtruktų ilgiau.

Pasak A.Ivinskio, atkastus katedros pamatų fragmentus nereikėtų vėl užberti žemėmis, o palikti atidengtus, apsaugojant specialiu stikliniu stogeliu. Kadangi tai itin sakrali ir istoriškai reikšminga vieta — senoji katedra su kapais — A.Ivinskis siūlo, tvarkant kiemą, kaip simbolius įrengti fontaną ar šulinį, sodinti religinių alegorijų turinčius augalus, sukurti lapidariumą — natūralaus akmens statinių fragmentų, kuriais gali būti ir antkapiniai paminklai, muziejų. Juo būtų galima įamžinti svarbius Žemaičių vyskupystei asmenis.

Alvydas Ivoncius, (kalvotoji.lt)