G. Razma: 20 mln. eurų parama turi mažinti, o ne didinti regioninę atskirtį

Vertindamas Žemės ūkio ministerijos siūlomą 19,576 mln. eurų pagalbos modelį, Plungės rajono savivaldybės tarybos ir Telšių regiono plėtros tarybos narys, socialdemokratas Giedrius Razma siūlo diskusiją grįsti ne ūkininkų ar sektorių supriešinimu, o aiškiu klausimu: ar parama pasieks ūkius, kuriems jos šiandien reikia labiausiai. Jo teigimu, hektarų ar pieninių karvių skaičius yra paprastas administravimo kriterijus, tačiau jis neparodo skirtingų regionų gamtinių sąlygų, ūkių pajamų ir ekonominio atsparumo.

„Klausimas nėra, kuriam sektoriui paramą atimti. Klausimas – kaip turimą sumą paskirstyti taip, kad ji padėtų ūkiams, kurie dėl nederlingų žemių, mažesnių pajamų ar sudėtingesnių veiklos sąlygų susiduria su didžiausia išlikimo rizika. Prašau ministro parodyti, kiek paramos numatoma tokiems ūkiams Žemaitijoje ir kituose Lietuvos regionuose“, – sako G. Razma.

Vienodas tarifas ne visada reiškia teisingą paramą

Eurostato 2025 metų duomenimis, Lietuvoje skurdo ar socialinės atskirties riziką patyrė 34,8 proc. kaimo gyventojų ir 16,8 proc. miestų gyventojų. Aštuoniolikos procentinių punktų skirtumas buvo vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Todėl žemės ūkio parama nėra vien atskiro sektoriaus klausimas – jos paskirstymas tiesiogiai veikia regionų pajamas, užimtumą ir žmonių galimybes likti gyventi kaime.

Skubiai pagalbai numatyta 19,576 mln. eurų: 9,788 mln. eurų skyrė Europos Sąjunga, o tokia pačia suma paketą papildė Lietuvos valstybė. Premjero Mindaugo Sinkevičiaus sprendimas nacionalinėmis lėšomis padvigubinti paramą yra teisingas, o šis valstybės prisidėjimas – didžiausias tokio pobūdžio finansavimas per beveik penkiolika metų. Todėl svarbu užtikrinti, kad parama būtų paskirstyta ne mechaniškai, o pagal aiškiai įvertintą poreikį.

Pagal ministerijos modelį augalininkystės ūkiams preliminariai būtų mokama po 9,77 euro už hektarą, taikant 300 hektarų ribą, o pieno gamintojams – po 18,34 euro už melžiamą karvę, taip pat iki 300 karvių. Toks tarifas yra lengvai apskaičiuojamas, bet neatsako, kuriam ūkiui išmoka bus tik nedidelis priedas, o kuriam – galimybė tęsti veiklą.

Tas pats klausimas kyla pieno sektoriuje. Ūkininkai nurodo atvejus, kai už litrą pieno vieniems mokama ir 50 centų, o kiti gauna tik 12 centų. Ministerija turėtų paskelbti oficialų faktinių kainų pasiskirstymą pagal ūkius. Vienoda išmoka už karvę nėra vienodai teisinga ūkiui, gaunančiam virš rinkos vidurkio, ir ūkiui, kurio pieno supirkimo kaina nepadengia gamybos sąnaudų.

„Europos Sąjungos parama ir skirta tam, kad sušvelnintų nevienodas sąlygas, o ne visiems mechaniškai pridėtų vienodą tarifą. Jei vienas pieno ūkis už parduotą produkciją gauna kelis kartus mažiau nei kitas, jų ekonominė padėtis nėra vienoda. Todėl pirmiausia turime padėti tiems ūkiams, kurie patiria didžiausius sunkumus ir be pagalbos gali nebeišgyventi“, – teigia G. Razma.

Žemaitijos ir kitų nederlingų regionų situacija

Žemės ūkio ministerijos planavimo dokumentuose Rietavo, Telšių ir Plungės teritorijos priskiriamos vietovėms, kuriose paplitę prastokos ūkinės vertės, maždaug 32,1–37,1 našumo balo dirvožemiai. 2023 metais keturiose Telšių regiono savivaldybėse buvo deklaruota beveik 50 tūkst. hektarų pievų ir ganyklų – apie 500 kvadratinių kilometrų teritorija. Tačiau ministro siūlomoje paramos schemoje už deklaruotas daugiametes pievas ir ganyklas papildoma išmoka visai nenumatyta. Todėl didelė regiono žemės ūkio naudmenų dalis skirstant šią pagalbą liks be paramos, nors joje ganomi gyvuliai, ruošiamas pašaras ir realiai vykdoma žemės ūkio veikla.

Daugiametės pievos statusas nėra ūkininko neveiklumo įrodymas. Priešingai – jį plotas įgyja tuomet, kai penkerius metus ar ilgiau naudojamas žolėms ar žoliniams pašarams ir neįtraukiamas į sėjomainą. Valstybė tokių pievų suarimą riboja, tačiau dabar pats valstybės nustatytas statusas gali tapti priežastimi neskirti papildomos pagalbos. Tai ypač jautru nederlingose vietovėse, kur žemės našumas nėra ūkininko pasirinkimas, o tam pačiam rezultatui pasiekti dažnai reikia didesnių sąnaudų.

„Ar teisinga, kad žmogus, daugelį metų prižiūrėjęs pievas, jose ganęs galvijus ir laikęsis valstybės nustatytų reikalavimų, dabar paliekamas už paramos schemos ribų? Beveik 50 tūkst. hektarų pievų ir ganyklų vien Telšių regione nėra nereikšmingas plotas. Ministerija turėtų vertinti ne tik deklaravimo kodą, bet ir realiai vykdomą ūkinę veiklą“, – sako G. Razma.

Gyvulininkystės ūkiams degalų reikia šienauti, ruošti ir vežti pašarus, prižiūrėti gyvulius, aptvarus, girdymo sistemas bei kitą infrastruktūrą. Todėl realiai gyvuliams ganyti ar pašarams ruošti naudojamos daugiametės pievos galėtų būti įtrauktos į paramos schemą taikant sutartinių gyvulių skaičiaus vienam hektarui kriterijų. Tai leistų pagalbą skirti veiklą vykdantiems ūkiams ir kartu atskirti juos nuo asmenų, kurie žemę tik deklaruoja.

Reikalingi skaičiavimai pagal realų pažeidžiamumą

G. Razma ragina ministeriją iki galutinio sprendimo paskelbti, kokia 19,576 mln. eurų dalis teks vietovėms, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, atskiroms savivaldybėms, sektoriams ir valdos ekonominio dydžio grupėms. Pieno ūkių atveju reikėtų parodyti paramos gavėjų pasiskirstymą pagal faktiškai gaunamos pieno supirkimo kainos grupes. Taip pat turi būti pateiktas alternatyvus skaičiavimas, numatantis didesnį tarifą pirmiesiems hektarams ar gyvuliams ir įtraukiantis realiai naudojamas daugiametes pievas.

Kaip Telšių regiono plėtros tarybos narys, G. Razma šiuos klausimus ketina kelti regiono ir nacionaliniu politiniu lygmeniu. Kai Lietuvos kaimo gyventojų skurdo ar socialinės atskirties rizika daugiau kaip du kartus viršija miestų rodiklį, parama turi mažinti šį atotrūkį. Ribotos viešosios lėšos pirmiausia turi pasiekti tuos, kuriems objektyviai sunkiausia išlaikyti veiklą.