Lazdijų rajone, Šeštokų seniūnijoje, Rolių kaime, ūkininkaujančių Jolantos ir Donato Grėbliūnų mišrus ūkis yra vienas sėkmingiausių smulkiųjų ūkių visame rajone. Jis pripažintas konkurso „Metų ūkis 2021“ trečios vietos laimėtoju.

„Tai darbšti, tvarkinga šeima, ji pavyzdys, kaip galima turėti naudą tvarkantis ir nedideliame ūkyje“, – sakė Lazdijų rajono savivaldybės Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėjas Žydrūnas Vasiliauskas.

Miškininkystės studijas Aleksandro Stulginskio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) baigęs vyras pasakojo, kad ūkininkais jie tapo tarsi savaime. Gimė ir užaugo kaime, kur matė su meile dirbančius tėvus tiek sovietmečiu, tiek atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai jie įregistravo savo ūkį. „Žmona gal per žingsnį buvo toliau nuo žemės ūkio, tačiau ir jai žemės darbai nebuvo svetimi“, – kalbėjo D. Grėbliūnas.

Savarankiškai D. Grėbliūnas ūkininkauti pradėjo prieš 13 metų, kai įsigijo sodybą su keliais hektarais žemės. „Su žeme reikėjo kažką daryti, o pagal šeimos tradicijas, veiklos kryptis buvo aiški – ūkininkauti. 2009 metais įregistravome mišrų ūkį, nusipirkome traktorių ir kitą reikalingą inventorių. Startą gerokai palengvino pagal KPP priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas“ gauta parama. Labai pravertė ir žinios, gautos studijuojant miškininkystę, tėvų patarimai“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakojo ūkininkas.

D. Grėbliūnas dirba Valstybinių miškų urėdijos Druskininkų regioninio padalinio Krosnos girininkijos girininko pavaduotoju, tiesioginį darbą derindamas su ūkininkavimu. Jų šeimos ūkis nuo kelių hektarų padidėjo iki šešiolikos. Ūkininkai laiko pora melžiamų karvių, prieauglį – telyčaičių ir buliukų, pulkelį vištų ir beveik dešimt kiaulių. „Laikytume daugiau, bet pagal dabartinę tvarką negalima, nes afrikinis kiaulių maras neatšauktas, nors šernų populiacija atsistačiusi, nauji atvejai gamtoje lyg ir neužfiksuojami, bet reikalavimai išlikę tie patys. Gal vertėtų jau peržiūrėti šiuos ribojimus. Jei būtų atšaukti ribojimai, galvotume apie ūkio plėtrą. Tai viena iš problemų“, – apgailestavo D. Grėbliūnas.

Ūkininkai turi visus reikalingus žemės ūkio padargus. Pagalbinių darbininkų nesamdo, visus darbus nudirba sava šeima – vyras, žmona ir du sūnūs. Tik didesniems darbams į talką kviečiasi kaimyną su galingesne technika.

Gėbliūnai augina kviečius, miežius, avižas, kvietrugius, šiemet pasėjo dar ir žirnių. Dalį užaugintų javų D. Grėbliūnas sunaudoja gyvulių pašarui, dalį parduoda. Visą pieną parduoda „Marijampolės pieno konservų“ bendrovei. „Supirkimo kainos galėtų būti kiek didesnės, bet yra, kaip yra. Esame smulkus ūkis, gal pieno surinkimo kaštai dideli. Tai tikriausiai ir lemia kainą“, – svarstė D. Grėbliūnas.

Žemės ūkyje darbo daug, tai tikra tiesa, tvirtina D. Grėbliūnas, tačiau ūkininkas neabejoja, kad norint ko nors pasiekti bet kurioje srityje, reikia įdėti nemažai darbo. „Jei nieko nedarai, tai ir nereikia tikėtis nieko gero. Žinoma, daug kas priklauso nuo ūkio dydžio, kokia veikla užsiimi, ar pavyksta surasti geras realizacijos rinkas. Tai labai svarbūs dalykai“, – įsitikinęs ūkininkas.

Rita Krušinskaitė (“Dzūkų žinios”)