Dar iki 1970 metų europinis žalvarnis buvo įprastas paukštis Lietuvoje, jų čia gyveno keli tūkstančiai porų. Dabartinė žalvarnių populiacija mūsų šalies gamtoje – iki 10 perinčių porų. Šių Lietuvoje ir Europos Sąjungoje saugomų paukščių būklė blogėjo dėl įvairių priežasčių, todėl būtina padėti jiems išlikti. Viena iš tinkamų priemonių šiuo metu – dirbtinių lizdaviečių – inkilų iškėlimas jiems tinkančiose buveinėse.

Europinis žalvarnis – tai kėkšto dydžio paukštis, kuris ypač išsiskiria nuo šviesiai iki tamsiai mėlynos, žalsvos spalvos plunksnomis. Šis paukštis įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, kitaip žinomą kaip Lietuvos raudonoji knyga ir Europos Sąjungos Paukščių direktyvą. Lietuvoje šiam paukščiui įsteigtos keturios paukščių apsaugai svarbios teritorijos, kitaip vadinamos PAST, tačiau šiuo metu žalvarniai jose nebeperi.

Europoje rūšis paplitusi nuo Pirėnų pusiasalio iki Uralo: šiaurėje arealas siekia rytinę Baltijos pakrantę, Volgos aukštupį, pietuose tęsiasi iki Viduržemio jūros pakrančių. 1970-1990 m. šios rūšies populiacija stipriai sumažėjo ir globaliai, o ypač Europoje. Tuo metu žalvarniai išnyko Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Slovakijoje bei Švedijoje. Kaimyninėse šalyse situacija taip pat nėra džiuginanti. Latvijoje 2020 m. suskaičiuota tik 10 žinomų porų. Lenkijoje 2020 m. buvo rastos tik 7 perinčios poros.

Lietuvoje dar prieš 50 metų europiniai žalvarniai perėjo beveik visoje teritorijoje, o šiuo metu stebimi Druskininkų sav. ir Utenos r. Lietuvoje dažniausiai įsikuria miško pakraščiuose, kur brandūs medynai ribojasi su neintensyviai naudojamomis pievomis. Peri ir miškuose prie laukymių, kirtaviečių, parkuose ar senais medžiais apsodintose sodybose. Pirmenybę teikia pušynams. Perimvietėje įsikuria gegužės mėn. ir čia laikosi daugelį metų. Peri uoksuose, noriai užima inkilus. Minta įvairaus dydžio vabalais, žiogais, rečiau dvisparniais, drugiais bei sugauna ir varlių, driežų. Rugpjūčio mėnesį išskrenda žiemoti į Afriką.

Aiškias nykimo grėsmes nustatyti sudėtinga, nes veikia ir  rūšiai nepalankios sąlygos žiemavietėse ar migracijos keliuose, be to, ilgalaikio populiacijos mažėjimo tendencija siejama su pokyčiais kaimo kraštovaizdyje – sausos pievos ir ganyklos suariamos, nykstant ganymu paremtai gyvulininkystei atviros erdvės užauga sumedėjusia augalija, todėl mažėja tinkamų maitinimosi vietų ir vabzdžių. Neigiamą poveikį daro ir senų medžių su drevėmis mažėjimas miško pakraščiuose, insekticidų naudojimas ir galbūt plėšrūnai, ypač kiaunės.

Vienas iš efektyvių pagalbos būdų žalvarniams – iškabinti specialius šiai rūšiai skirtus tinkamo dydžio inkilus su apsauga nuo plėšrūnų, informaciją, kokie jie turi būti rasite Aplinkos ministerijos puslapyje.

Šią iniciatyvą ornitologai įgyvendina jau apie penkiolika metų, tačiau prisidėti gali kiekvienas ir gegužės mėnesį iškelti žalvarniams tinkančius inkilus jų mėgstamose vietose. Inkilus neretai užima kiti paukščiai ar vapsvos, todėl svarbu iškelti jų kuo daugiau, pasibaigus perėjimo sezonui valyti, prižiūrėti.

Specialių inkilų tinklo veisimosi vietose suformavimas pasiteisino Prancūzijoje, Vengrijoje ir Latvijoje.