Sunkųjį metalą kobaltą galime vertinti dvejopai. Viena vertus, dėl unikalių savybių jis plačiai naudojamas įvairiose srityse, kita vertus, gali būti toksiškas ir kenksmingas aplinkai bei žmonių sveikatai. O ar žinote, ką bendra kobaltas turi su mitinėmis būtybėmis koboldais? Ir kad geologai, tyrinėdami žemės gelmes, be mineralų, atranda dar ir senovinių pasakojimų?

Šimtmečius kobalto junginiai buvo naudojami kaip pigmentai, suteikiantys giliai mėlyną spalvą​. Senovės persai, egiptiečiai ir kinai naudojo kobaltą dažydami stiklo karoliukus, keramiką ir glazūrą. Tačiau tada žmonės manė, kad tokią gražią spalvą suteikia bismutas – vienas iš devynių tuo metu žinomų metalų.

Tad galima sakyti, kad „oficiali“ kobalto istorija prasidėjo viduramžiais. Tais laikais tikras vokiečių kalnakasių prakeiksmas buvo koboldai. Legendos pasakoja, kad šios goblinus primenančios būtybės užkerėdavo sidabro rūdą, kad ši taptų bevertė, kasyklose sukeldavo griūtis ir nuodydavo pačius kalnakasius.

Taigi iš šių mitinių būtybių kilo ir cheminio elemento kobalto pavadinimas. XVII a. vokiečių kalnakasiai, ieškodami sidabro, dažnai rasdavo rūdos, kuri, kaip jie tikėjo, buvo užnuodyta koboldų, todėl nenaudojama. Vėliau mokslininkai iš tokioje rūdoje esančių mineralų išskyrė naują elementą ir pavadino kobaltu.

Kobalto panaudojimas

Dabar kobaltas naudojamas labai plačiai. Jis – svarbi ličio jonų baterijų, naudojamų mobiliuosiuose telefonuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose ir elektromobiliuose, sudedamoji dalis. Superlydiniai, kuriuose yra kobalto, naudojami aviacijos ir kosmoso pramonėje, turbinų varikliuose ir reaktyviniuose varikliuose. Kobaltas naudojamas kaip katalizatorius naftos perdirbimo ir chemijos pramonėje, padedant kurti įvairias chemines medžiagas ir kuro produktus.

Be to, kad kobalto oksidas suteikia mėlyną spalvą stiklui ir keramikai, „kobalto mėlyną“ pamėgo dailininkai – ją tapydamas naudojo ir Vincentas van Goghas, Pierre’as Auguste’as Renoiras.

Kobalto-60 izotopas naudojamas medicinoje kaip radioaktyvusis šaltinis gydant vėžį, sterilizuojant medicinos įrangą.

Taibūtinas mikroelementas žmonėms ir gyvūnams. Vitaminas B12, svarbus nervų sistemos ir kraujo formavimo funkcijoms, savo molekulėje turi kobalto atomą. Žmonės šio vitamino gauna iš kiaušinių, žuvų, mėsos, pieno produktų. Pavyzdžiui, atrajojantys gyvūnai (karvės, avys, ožkos ir elniai) gauna kobalto iš augalų, o jų skrandžio bakterijos kobaltą paverčia vitaminu B12.

Kaip išvengti kobalto neigiamo poveikio

Vis dėlto kalnakasiai koboldų (dabar sakytume – kobalto) bijojo ne be reikalo. Kobaltas – sunkusis metalas, turintis ir kenksmingų savybių.

Tarkim, kai kurie kobalto junginiai priskiriami prie kancerogeninių medžiagų. Kobalto dulkės gali sukelti kvėpavimo takų, virškinimo problemų. Nors kobaltas yra būtinas mikroelementas, per didelis jo kiekis organizme taip pat neigiamai veikia sveikatą.

Taigi kartu būtina kalbėti ir apie neigiamą poveikį aplinkai – labai svarbu, kad kobalto su atliekomis nepatektų į dirvožemį ir vandenį.

Kad išvengtume taršos kobaltu, turime rūšiuoti atliekas, kuriose gali būti šio metalo: 

Visų rūšių baterijas turime atiduoti į specialias baterijų surinkimo vietas.
Seną elektroniką (pvz., telefonus, kompiuterius, planšetes, televizorius), buitinę techniką reikia priduoti specialiose elektronikos atliekų surinkimo vietose.
Priduokime lemputes, ypač LED ir fluorescencines.
Automobilių ir kitų transporto priemonių akumuliatorius reikia atiduoti į specialias akumuliatorių surinkimo vietas.