Panevėžio STEAM centre yra unikali galimybė iš arti pamatyti ir patyrinėti kelių šimtų milijonų metų senumo fosilijas, gintarą ir kitas uolienas, sužinoti, kada ir kaip jos susidarė. Kolekciją, kurioje net dinozaurų laikus menantys eksponatai, sukaupė panevėžietė, STEAM centro laborantė Simona Stasiūnienė.

Paslapčių spinta

„Didelėje STEAM centro erdvėje turiu tokią mažą, keliavimo laiku spintą, joje daug paslapčių. Tvarkos čia maža, bet ir gamtoje jos nelabai yra“, – atverdama po užraktais slepiamą kolekciją pasakojo Simona.

„Kai buvau maža, mano močiutė Danutė labai mėgo gintarus, juos rinko, nors gyveno toli nuo jūros – Kėdainiuose. Ji vis sakydavo, kad reikia visada vertinti gintarus, o kai penkerių metų mane nusivežė prie jūros jų ieškoti, supratau kodėl ji taip kalba. Pradėjau pati gintarus rinkti ir juos kaupti. Vėliau pasirinkau su gamtos mokslais susijusias studijas. Jų metu išsikėliau savo kolekciją ir pradėjau ją analizuoti per kitą prizmę – mokslo. Ir taip „pasigavau virusą“ – nebegalėjau sustoti. Kur tik bevažiuočiau, visur žvalgausi fosilijų, net automobilių stovėjimo aikštelėse apsimesdama, kad ieškau pamesto auskaro, bulvių laukuose, žvyro karjeruose“, – šypsojosi Simona.

Išnykę nariuotakojai

S. Stasiūnienė iš spintos traukia prieš 540 milijonų metų (kambro periode) gyvenusį, dabar jau išnykusį, nariuotakojį trilobitą.

„Turiu du egzempliorius. Kadangi dirbu su mokiniais ir mano būrelis iš dalies yra susijęs su geologija, galbūt atsiras mokinys, kuris norės daryti tiriamąjį darbą. Tereikės fosiliją išsivalyti ir ten bus galima rasti visą pilną suakmenėjusį gyvūnėlį“, – sakė Simona ir pridūrė, kad šie trilobitai rasti bulvių lauke netoli Panevėžio.

Velnio pirštai

Kolekcijos šeimininkė švelniai padeda eksponatą ir ima dar kelias fosilijas.

„Lietuvoje jų yra labai daug, galima rasti upeliuose ir kitose vietose. Kai tokias fosilijas rasdavo mūsų protėviai ir apie mokslą ne labai ką žinojo, juos vadindavo velnio pirštais, laumės speniais arba perkūno kulkomis. Protėviai pastebėjo, kad į miltelius sutrynus šias fosilijas ir uždėjus ant žaizdų jos greičiau sugydavo. Ir jie buvo teisūs, nes šie radiniai sudaryti iš silicio, kuris turi dezinfekcinių savybių. Kurį laiką buvo manoma, kad šie dariniai susiformuodavo smėlyje kur trenkdavo žaibas. Vėliau mokslininkai išaiškino, kad tai galvakojų moliuskų – belemnitų, sukietėjusių ir iki šių dienų išlikusių uodegyčių galiukai“, – pasakojo laborantė. Į kolekciją šios fosilijos atkeliavo iš Anykščių rajono.

Svajonių radinys

Simona nekantrauja parodyti ir pagaliau išpildytą savo svajonę – įdomiausią šių metų atradimą – amonito fosiliją, kurią aptiko Simonos draugas Linas.

„Kolekcijoje turėti amonitą buvo mano svajonė, net ieškojau kur galėčiau įsigyti internete, bet prieš mėnesį Papartynės užtvankoje prie Papilės miestelio jį rado mano draugas. Amonitas kadaise buvo dinozaurų užkandis, bet jeigu kalbant apie viską nuo pradžių, Juros periodas prasidėjo prieš maždaug 200 milijonų metų. Tai laikotarpis kai pasaulyje gyveno dinozaurai. Pas mus jie irgi gyveno. Tik aišku čia viskas buvo kitaip, kitoks klimatas ir po mumis, maždaug 200 metrų gylyje, tą sluoksnį rastume. Jis gražiai atsiveria Lietuvos šiaurinėje dalyje, ties Papile, Venta. Ten matomos raudonos spalvos uolienos. Jeigu pasiseks, galima rasti net ir dinozaurų liekanų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų čia vykusios ekspedicijos metu buvo aptiktas dinozauro žandikaulio fragmentas – vienintelis Lietuvoje“, – kalbėjo Simona. Dabar ji turi kitą svajonę – rasti dinozauro dantį.

Laikina istorija

Toliau žvalgantis po paslapčių spintą akis užkliūva ir už įvairiausių spalvų, dydžių ir formų gintarų inkliuzų.

„Gintarų paieška – mūsų tradicija. Kai važiuojame prie jūros visada pasižiūriu, kad orų prognozė būtų bloga, audra, lietus ir be saulės, tada yra daugiau šansų rasti“ – atskleidė Simona ir tęsė:

„Gintarų visada geriausia dairytis po audros, dumbliuose. O jeigu šalia yra dar ir pagaliukų, tai reiškia, kad atitinkamai pagal jų dydį rasite gintaro gabalėlių, ir net labai įspūdingų.“

Pasak S. Stasiūnienės, tikras gintaras yra geltonas ir skaidrus kaip stiklas, tačiau gamtoje tokių retai būna. Be to, įprasta manyti, kad gintaras susidarė ir medžių sakų, tik Simona patikslina: „Gintarai  atsirado iš pušų protėvių – gintarmedžių, kurie jau visiškai išnykę. Tai reiškia, kad gintarai jau nesigamina ir nebesigamins. Jų mažėja, todėl gintarus reikia palikti čia Lietuvoje, neišvežti ir saugoti.“

Kalbant apie pajūrį, anot pašnekovės, daug įdomių dalykų galima rasti Karklėje arba Olando kepurėje. Į kolekciją įtraukta ir čia rasta paparčio liekana bei dygiaodžiai gyvūnai – jūros lelijos.

Vienintelis kelias

Daugiausiai fosilijų S. Stasiūnienė sukaupė Lietuvoje, keletą jų turi parsivežusi iš Maltos, Austrijos, Anglijos. Fosilijų kolekcija eksponuojama STEAM centre vykstant tam tikriems renginiams ar edukacijoms.

„Muziejuose eksponatų rankomis liesti negalima, o čia mes viską imame į rankas, dedame po mikroskopu ir tyrinėjame. Leidžiame vaikams patiems pabūti gyvybės ribose“, – kalbėjo laborantė ir džiaugėsi, kad vaikai, grįžę po vasaros atostogų, pristato savo radinius.

„Tai, kad vaikas atneša fosiliją jau yra vertinga, o pačios fosilijos visos yra svarbios ir dviejų vienodų niekada nerasime“, – sakė ji.

Anot Simonos, fosilijose paslėpta pasaulio istorija, tai vienintelis būdas susipažinti su mūsų ištakomis, gyvybės raida, išnykusiomis gyvūnijos formomis ir augalija.