Įsijungiant į Europos paveldo dienų judėjimą Europoje ir Lietuvoje, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija (MLSTD) organizavo keletą renginių. Vienas jų – pasivaikščiojimas Šviesuolių gatve Rusnėje. Renginys priskirtinas atvirų durų tipo renginiams, kai lankytojams atveriama galimybė susipažinti su įprastai uždarais, dažniausiai privačiais paveldiniais pastatais, jų šeimininkais.

Pasidabinusi Europos paveldo dienoms skirta vėliava, eisena nuo Nemuno deltos lankytojų centro, Nemuno gatve patraukė Uostadvario kryptimi. Kadangi žygyje daugiausia dalyvavo svečiai iš Kauno, NDRP gidė Žaneta Iršienė juos supažindino ir su svarbiausiomis Rusnės istorijos, kultūros ir gamtos įžymybėmis.

Nemuno gatvę Rusnėje dar galima pavadinti Šviesuolių gatve, nes joje išlikusių kelių sodybų pastatai mena čia gyvenusius Europinio garso žmones – politikus, verslininkus Anckerius. Jų šeimos per kelias kartas darė įtaką ne tik Rusnės, bet ir viso krašto vystymuisi ir klestėjimui. Pastatų architektūra tradicinė, bet joje aiškiai pastebimas kitoniškumas, atsiradęs dėl juos stačiusių ir ten gyvenusių žmonių išskirtinumo, jų gyvenimo stiliaus. Medinė etnoarchitektūrinė sodyba išoriškai būdinga vietovei, bet tūriai, vidaus išplanavimas, virtuvės ir kitų patalpų įranga, angos, mansardinio aukšto išplanavimas ir pritaikymas rodo čia gyvenus nepaprastus žmones. Tai visada laukiančio svečių Vokietijos Reichstago deputato 1893–1898 m. Heinrich Ancker namai (Nemuno g. 23).

Gretimoje sodyboje (Nemuno g. 25) išlikęs mūrinis namas su netradiciškai aukštais pamatais, įtvirtintu, nuo vandens grėsmių apsaugotu rūsiu, priklausė verslininkui ir visuomenės veikėjui, organizavusiam pirmojo tilto Rusnėje per Atmatą pastatymą Ernstui Heinrichui Anckeriui (g. 1848). Jis ir visa Rusnės bendruomenė ypač stipriai nuo potvynio nukentėjo 1888 m. Po potvynio jo pastatyto namo architektūra aiškiai atspindi upės įtaką ir grėsmes žmonių gyvenimui, pastatų konstrukcijoms bei architektūrai.

Stabtelėjome ties namu, kuriame gimė ir vaikystę praleido europinio garso rašytoja Šarlotė Kaizer. Gidė ir vienintelė vietinė renginio dalyvė, muziejininkė Roza Šikšnienė papasakojo apie Š. Kaizer gyvenimą ir kūrybą, rašytojos knygas ir jos iš vokiečių į lietuvių kalbą išverstus kūrinius.

Nemuno gatvės gale, prie senųjų Ankerių sodybų. Čia prie eisenos prisijungė sodybos šeimininkės Vanda ir Silvija, o prie seno mūrinio aukštais pamatais namo pasitiko šios sodybos šeimininkė, Ženios šeima ir rusniškis kultūros tyrinėtojas Kęstutis Demereckas. Papuošę namą Paveldo dienų vėliava apžiūrėjome puikiai išsaugotą originalų namo rūsį. K. Demereckas papasakojo apie toje sodyboje ilgą laiką buvusį, bet 1937 m. išardytą ir parduotą maumedžio medienos gyvenamąjį namą, kuris dabar yra Nidoje (dar vadinamą Rusnės namu), čia gyvenusius žmones ir žymiąją Ankerių giminę. Lauke apžiūrėjome ir apkabinome tarp dviejų Ankerių sodybų augantį didžiulį, apie 200 metų amžiaus vinkšnos medį, išlikusį iš medžių alėjos, kuri buvo pasodinta dar tada, kai šios sodybos buvo statomos.

Galiausiai grįžome į seniausią medinę etnoarchitektūrinę, buvusią Heinrich Ancker, o dabar V. Kanšaitienės ir jos dukrų sodybą. S. Kanšaitytė-Kück papasakojo, kaip nuo 2019 m. rūpinasi šios sodybos apsaugojimu ir pasirengimu restauravimui (tyrimais, projektavimu, lėšų paieška), apie iššūkius, su kuriais susiduria šioje užduotyje.

Ponia Vanda atidarė savo didžiulių, kruopščiai prižiūrėtų, bet didžiulės laiko naštos prispaustų namų duris. Apžiūrėjome ir mansardinį aukštą, kur Ankerių šeimininkavimo laiku buvo įrengti kambariai svečiams. Stebino nepakeista originali namo išorė ir vidus, žavėjo čia gyvenančių moterų užsispyrimas išsaugoti šį turtą ateities kartoms, padaryti jį prieinamą visuomenei.

Jaukioje lauko pavėsinėje vyko mielas pasėdėjimas, vaišinantis šeimininkių išvirta tradicine kafija, namine duona ir kaimynės Ženios ožkų sūriu. Renginio rėmėjai svečiams padovanojo po žurnalą, kuriame išspausdintas K. Demerecko straipsnis apie Ankerių giminę. Tai renginio dalyviams prisimins sparčiai nykstantį Mažosios Lietuvos paveldą.