Prieš kelerius metus Eglė Valuckaitė-Stašauskienė su vyru Juliumi iškrėtė tikrą beprotybę. Po tokių kardinalių pokyčių net gyvenimo linijos delnuose gali imti ir pakeisti savo vagą. Iš naujutėlio kotedžo didmiestyje šeima atsikraustė į apleistą, dilgėlynuose paskendusį namą Saviečiuose.

Ilgainiui pora metė savo darbus ir su entuziazmu atsidėjo daržovių bei kitų gėrybių auginimui. „Ūkelis, kur visko po truputį“, – apie pusšimčio arų lopinėlį, įsispraudusį tarp stambių ūkininkų valdų, kalba Eglė. Čia tarpsta marga įvairovė daržovių, uogų, prieskoninių žolelių ir kelios dešimtys veislių bijūnų, iš kurių moteris gamina… bijūnų sirupą! Dievaži, skamba kaip Saviečių laukuose išgaunamas amžinos jaunystės eliksyras ar Olimpo dievų galios gėrimas. Ir tai tik vienas iš keliasdešimties Eglės ceche gimstančių rankų bei širdies darbo gaminių.

Moteris šypsosi, kad jos šeimos ūkelis visiškai zero waste – be jokių atliekų. „Iš skūpumo ir pomėgio eksperimentuoti, – nusijuokusi priduria suvalkietė. – Nieko negaliu išmesti – gailiu.“ Būtent taip Eglės cecho asortimente atsirado didelio pasisekimo sulaukęs žaliųjų pomidorų pagardas: „Kai lauko pomidorus užpuolė maras, teko sugalvoti, ką daryti su tiek daug žalių pomidorų. Tada ir gimė šis labai sodraus skonio pagardas, primenantis karamelizuotų svogūnų čatnį.“

Ech, atrodytų, užsodinai laukus ir vaikštinėji tarp lysvių gėrėdamasis bręstančiu derliumi, o atėjus laikui – su pintine rankose meiliai skini kiekvieną prinokusį pomidorą. Tokia kaimo romantika gali beregint užliūliuoti. Vis tik Eglė pabrėžia nemėgstanti nupudruotų, su tikrove prasilenkiančių istorijų – tad ir jos pasakojimo prašo nevynioti į blizgų popierėlį. „Romantikos ūkyje tik kelios akimirkos per dieną, o kartais net ir tiek nėra, – šyptelėjusi patikina pašnekovė. – Jei ištaikai minutę su vyru ramiai pasėdėti po liepa ir viskuo pasidžiaugti.“

Darbymečio laiku Stašauskų žadintuvas suskamba dar paryčiais – kol nekepina saulė jie skuba nuskinti derliaus, kurio dalį šiemet pasiglemžė pavasario šalnos, vėliau – užsitęsusios sausros, o galiausiai – ir merkti ėmusios liūtys. Nuolatinis galvosopis – kaip prisitaikyti, gamtai be paliovos demonstruojant savus kaprizus. „Kaime išlieka stipriausi“, – tvirtai taria gyvenimo sunkumams paklusniai nusilenkti neketinanti Eglė ir mums susėdus terasoje pakviečia gurkštelėti jos paruoštos rytinės kavos.

Už ūkinių pastatų susiradęs kuklią sceną giesmių repertuarą vis traukia gaidys, vėjas darbščiai siūbuoja krūmus ir medžių šakas – gyvenimo spalvos kaime visai kitokios nei mieste. Kiekvienas atrandame savo laimę, o šįsyk – apie Eglės ir jos šeimos atradimus.

Jūsų šeimos namais?

– Iš Kauno čia atsikraustėme beveik prieš devynerius metus. Gyvenome naujame kotedže, aš buvau valstybės tarnautoja, vyras – samdomas darbuotojas. Ieškojome vietos, kur galėtume pabėgti iš miesto ir atvažiuoti pailsėti. Gimus vaikams, pajunti žemės trauką. Kai atsikraustėme į Saviečius, sūnus Emilis buvo dar visai mažuliukas. Kaimas negąsdino, nes šiaip esu ūkininkų vaikas.

– O aš jau maniau, jog prisipažinsite buvusi visiška miesto dama, kuri nė nežinojo, kaip darbuotis kauptuku ir kuo šienas skiriasi nuo šiaudų (šypteliu).

– Ne, ne (nusijuokia). Mano tėvai – vidutinio dydžio ūkininkai Šakių rajone, o vyras Julius užaugo Vandžiogaloje. Nuo Saviečių iki Vandžiogalos – kokie septyni kilometrai. Taigi Saviečiai mums puikiai tiko – ir Kaunas arti, ir vyro tėviškė čia pat.

Tiesa, iš pradžių mes neplanavome Saviečiuose apsigyventi. Tai turėjo būti vasarnamis, kad vaikai turėtų savą kiemą, lakstytų gamtoje.

Kai pirkome šią sodybą, ji buvo visiškai apleista: čia karaliavo dilgėlės iki pažastų, mėtos, sulaukėję česnakai, vešėjo senas niekad negenėtas sodas, antras namo aukštas buvo degęs.

Pirmiausia išsivalėme sodą, tada atsirado viena lysvė. Pradėjome galvoti, kam taip dažnai važinėti iš Kauno pirmyn atgal – reikia name įsirengti du kambarius. Galiausiai iš čia nebeišvažiavome (juokiasi). Pardavėme savo būstą Kaune ir apsigyvenome Saviečiuose. Tada gimė dukra Miglė.

Daržas didėjo, žiūriu, kad mūsų šeimai gėrybių per daug. Važiuodama į darbą pasiimdavau daržovių ir dalindavau kolegoms. Galiausiai prasidėjo prekyba ir aš nusprendžiau išeiti iš darbo. Vasario 16-ąją parašiau pareiškimą, o kovo 11-ąją buvo paskutinė mano darbo diena – dvi nepriklausomybės dienos. Kovo 11-oji dabar man asocijuojasi su mano asmenine laisve.

– Kaip nuo vienos lysvės Jūsų daržas išsiplėtė iki pusšimčio arų?

– Kai pirkome šitą namą, paprašėme nuolaidos, kadangi čia viskas buvo apleista, antras aukštas visiškai sudegęs. Šeimininkė kaip nuolaidą pasiūlė 50 arų žemės. Mano vyras nė nemąstęs sako: „Imam.“ Ta moteris turbūt neįsivaizdavo, kokios vertės ta žemė. Juk čia žemė brangi. Taip atsirado mūsų 50 arų sklypas, apsuptas didelių ūkininkų.

– Ar nepyko ant jūsų, kad maišotės čia?

– Manau, pyko. Daug kas sakė: pažais ir baigs. Bet vis dar žaidžiam. Laikas parodys, kaip toliau klostysis. Niekad nebuvome suprasti ir nesame suprasti. Bet ar būtina? Nemanau.

– Ar Jums dėl to skaudu?

– Anksčiau būdavo skaudu, bet atsibodo kažkam kažką įrodinėti. Tas, kas supranta – supranta, ir to pakanka. Dabar gal net įdomu būti kitokiu? Kiekvienas dirbame savo darbą, vieni kitiems netrukdome, pasidžiaugiame vieni kitų pasiekimais.

– O kaip Jūsų tėvai – ūkininkai – žiūrėjo į tokius dukters gyvenimo viražus? Maža to, kad atsikraustėte į degusią kaimo gryčią dilgėlynuose, bet dar ir metėte saugią valstybinę tarnybą, kad galėtumėte visa širdimi atsidėti pomidorų ir bijūnų auginimui.

– Tėvai ėmėsi už galvos. Mes juos pakvietėme vieną kartą apžiūrėti sodybą, kai atvažiavome galutinai suderinti kainą su šeimininke. Tėvams buvo baisu: iš naujutėlio didmiesčio kotedžo – į brūzgynus ir šiukšlynus. Vis tik mano tėvai buvo pirmieji, kurie atvažiavo ir padėjo viską tvarkyti. Jie suprato, kad nugalėti kaimo trauką sunku ir niekur tu nepabėgsi, jei viduje ūkininko dvasia. Tėvai palaiko, nes žino, kaip čia nelengva.

– Ar po sunkios dienos laukuose be jėgų atsigulusi į lovą niekad nesigailėjote savo sprendimo?

– Miesto komforto mūsų šeimai trūksta tik vienu aspektu – kai pagalvoji apie vaikus ir jų būrelius. Gyvendamas atokiame kaime esi priverstas vaikus vežioti. Sūnus mokyklą, o dukra darželį lanko Labūnavoje. Mus labai gelbsti mokyklinis autobusiukas, kuris vaikus paima nuo namų vartų, o sūnų ir parveža. Tik Miglę parsivežti važiuojame patys. Štai čia išties pasijaučia, kad gyvename kaime.

Deja, Saviečiuose visiškai nėra ir kultūrinio gyvenimo. Kai atsikraustėme, degiau noru įpūsti kaimui kultūrinės dvasios. Deja, nepavyko, tad nusprendėme sambūrius rengti savo kieme.

Kiekvieną vasarą ar rudenį organizuojame tradicinį teminį draugų susibėgimą. Esame rengę įvairiausių veislių arbūzų, pomidorų degustacijas, molio edukaciją, taip pat žiūrime lauko kiną. Ateina žmonių ir iš mūsų kaimo, bet daugiausia – draugai, kurių didžioji dalis ūkininkai. Aš į savo kiemą, savo erdvę įsileidžiu tik tuos žmones, kuriuos pažįstu ir kuriais pasitikiu.

– Egle, papasakokite, nuo ko pradėjote daržininkauti? Ką pirmiausia ėmėte auginti?

– Pagimdžiau Miglę ir dar gulėdama ligoninėje radau skelbimą, kad po vieną eurą parduoda juodųjų serbentų krūmus. Paskambinau vyrui ir paprašiau, kad nuvažiuotų į Alytų paimti tų 40-ties krūmų. Jis galvojo, kad juokauju (šypteli). Pasodinome juoduosius serbentus, dar aviečių ir 400 kelmų bijūnų. Nepaprastai myliu gėles. Kai apsigyvenome Saviečiuose, pirmiausia kieme pasodinau nedidelį gėlyną. O kai nusprendėme, kad imamės ūkininkauti, mano pirma idėja ir veiklos kryptis buvo auginti bei tiekti skintas gėles floristikos salonams. Dabar turime daugiau kaip 20 bijūnų veislių. Jos žydi palaipsniui.

Kalbant apie daržoves, mūsų arkliukas – pomidorai. Pernai auginome 77 jų veisles, o šiemet net 133: nuo baltų iki juodų, dryžuotų, spalvotų. Mūsų ūkis pasižymi tuo, kad mes neauginame hibridų – auginame veisles. Kiekvienos veislės pomidorai pas mus išskirtinės spalvos bei formos. Savo feisbuko profilyje „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“ stengiuosi parodyti, kokių visgi įvairių yra pomidorų, koks nelengvas jų auginimas ir kodėl jų kaina kitokia.

Mūsų pagrindiniai klientai – didmiestyje. Kodėl? Nes jie žingeidesni. Jiems įdomu naujovės, jų nebestebina mėlynos, violetinės morkos. Jie nori sveikesnių produktų, vertina kokybę. Kėdainiuose didžioji dauguma turi arba savo daržus, arba mamas, močiutes, kurios jiems užaugina, ir ką jos užaugina, tą jie ir valgo. Sunku Kėdainiuose „prižibėti“ (juokiasi).

Mes auginame visko po truputį. Minėtųjų morkų šiemet turime devynias veisles, jos skirtingų spalvų, burokėliai – taip pat: balti, rausvi, tradiciniai bordo, geltoni, su dryžiukais… Labai daug auginame prieskoninių žolelių. Vien bazilikų 33 veislės. Dar – įvairiausios cukinijos, paprikos, svogūnai, česnakai, pankoliai, kopūstai, pupelės ir daugybė kitų daržovių. Vienintelė daržovė, kurios mažai auginame – agurkai. Tai ne mano daržovė. Auginu tik tam, kad turėčiau ką pasiūlyti į daržovių krepšelius ir šeimynai užraugti. O tie agurkai, kuriuos vis tik auginu, irgi eksperimentiniai – geltoni su pūkučiu kaip persiko odelės, gelsvi, žalsvi, trumpi, ilgi…

Kur realizuoti išskirtinę produkciją, tikrai yra – tik spėk priauginti. O užsilikusias ar nekondicines daržoves perdirbame savo ceche.

– Jūsų ūkio cechas skaičiuoja antrus veiklos metus. 40-ties kvadratinių metrų patalpose gimsta įspūdingai platus 73-ijų gaminių asortimentas. Ar per maža darbo laukuose, kad dar ir ceche plušėti, Egle, Jums prisireikė (šypteliu)?

– Aš esu suvalkietė (juokiasi). Išmesti man nieko nesinori. Taip, yra triušiai, vištos, bet jie ne viską lesa. Atėjo mintis likusias daržoves perdirbti. Mūsų ūkis zero waste iki nulio, nes viską perdirbame, piktžolės ir tos iškeliauja į kompostinę.

Na, o ceche gaminame ir įprastą produkciją, bet daugiau čia gimsta tai, ko negamina kiti. Pavyzdžiui, džiovinti pomidorai alyvuogių aliejuje, džiovintos slyvos su rozmarinu ir česnaku taip pat aliejuje, džiovintos kriaušės su slyvom ir česnaku aliejuje, įvairios druskos, pagardai, balzaminiai actai…

Ūkyje niekad nenaudojame cheminių trąšų – tik visokius savus rauginius. Chemijos ragauja tik mano gėlynas, kai amarų nebeįveikiu paprastomis priemonėmis. O darže – jokių cheminių trąšų. Mes neturime atskiro daržo sau ir klientams.

– Šiais laikais rinka, regis, visko perpildyta. Ar tikėjote, kad jums, tokiems mažiems naujokams, pavyks suburti savo klientų ratą?

– Taip, tereikia mokėti žmones nustebinti. Štai savo džiovintus pomidorus aliejuje į prekybą paleidžiame lapkritį ir kelių šimtų stiklainiukų iki Kalėdų dažniausiai nebelieka. Šis mūsų produktas bent du kartus brangesnis nei masinės gamybos analogas parduotuvėje, bet žmonės vertina kokybę ir išskirtinumą. Mūsų pomidorai kitokie ir iš kitokio ūkio, todėl turi kainuoti brangiau. Tarp chemizuoto ūkio ir mūsiškio, kur visas darbas atliekamas rankomis, negali būti lygybės ženklo.

– Daržininkystė pastaraisiais metais išgyvena renesansą. Miestiečiai daržoves bei prieskonius augina butų balkonuose, kiti perka senas sodybas ir ten įkurdina vieną kitą lysvę, drąsesni netgi bando auginti gyvulius. Ar viskas čia taip paprasta?

– Dabar daržininkauti išties tapo madinga. Gerai būtų, kad užtektų pasodinti daigą ir viskas – derlius krenta į rankas. Deja.

Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose daugiausia rodoma, kaip smagu ūkininkauti, tačiau realybė kitokia: tai vis tarpstantys žolynai, kurių nespėji ravėti, išdžiūvusi žemė, kurios nespėji prilieti, rytai, prasidedantys vos išaušus. Neklaidinkime žmonių – parodykime jiems tikrą ūkininko kasdienybę. Tos instagraminės daržininkės iškreipia realybę ir tada visi puola į kaimą, nes juk čia taip faina.

Dabar yra daug žmonių, kurie nepaprastai atitolę nuo gamtos. Jie nė nežino, kad daržovėms ir vaisiams yra sezonai. Birželio pradžioje mūsų teiravosi, ar turime šilauogių. Aišku, žmonės nekalti – jie mato asortimentą parduotuvėse, kur visada ir viskam sezonas.

Taigi neidealizuokime gyvenimo kaime ir ūkininkavimo. Tai sunkus darbas, kuris negali laukti ir kuriam nėra poilsio dienų.

Galėčiau surengti realybės šou arba mokymus, kam ruoštis norint pradėti ūkininkauti (juokiasi).

– Nagi, nagi (šypteliu)?

– Pirmiausia išsijunkite visus socialinius tinklus su instragraminiais įrašais, kur visas daržas – trys pakeltos lysvės. Būkim biedni, bet teisingi: normalus daržininkas nesėdi instagrame ar feisbuke, nes jis neturi tam laiko. Manęs kartais klausia, kodėl aš tokia neaktyvi socialiniuose tinkluose, keliu mažai nuotraukų bei skelbiu įrašų. Jeigu ką ir įkeliu, tai būna arba anksti ryte, arba vėlai vakare, o dažniausiai – įrašas, kad parduodame tokias ir tokias daržoves, tad kviečiame rezervuoti savo krepšelį.

Baisiausia, kai socialiniuose tinkluose žmonės, vos pradėję daržininkauti ir neturėdami nei agronomijos išsilavinimo, nei patirties, pradeda dalinti netikusius patarimus. Jei būtų augalų gerovės tarnyba (kaip kad yra gyvūnų gerovės tarnyba), aš juos visus įduočiau (juokiasi).

Dar patariu nešvaistyti laiko ir pinigų kursams, kurie žada svajonių ūkį be pastangų ir panašiai. Pamirškite, ūkis yra darbas. Viena, kai tai darai sau – kita, kai tai darai kitiems.

Taip pat pamirškite laisvalaikį. Ūkininkų vasarą nematyti, nes visi jie dirba. Rudeniop, pasibaigus darbams, jie atostogauja. Tada visi stebisi, kad ūkininkai tik ilsisi. Būtų puiku, jei ūkis būtų darbas aštuonias valandas per parą, bet taip nėra.

– Jūsų šeima laiko save ūkininkais?

– Na, kokie mes ūkininkai su 50 arų – tik mėgėjai (šypteli). Tiesa, mūsų valdos kiek išsiplėtė. Senučiukė kaimynėlė leido naudotis savo 10–15 arų. Ten pasodinome arbūzus ir melionus. Kol kas tai bus bandymų laukas.

– Egle, o kur sunkiau: valstybės tarnyboje ar ūkyje?

– Ūkyje.

– O kur širdžiai mieliau?

– Irgi čia (šypsosi). Dirbant samdomą darbą yra du dideli privalumai – pirma, tu turi darbo laiką: atidirbai, išėjai, uždarei duris ir darbas pasibaigė, turi savaitgalius, šventes, išeigines dienas, o ūkyje to nėra – darbai veja darbus ir nėra, kada sustoti. Antra, tu turi stabilų atlyginimą. O ūkyje nežinai, kiek uždirbsi – ar neiššals, ar neišdžius, ar ligos neužeis… Čia kiekvieną eurą turi užsidirbti…

– Šiemet vienu didžiausių iššūkių ūkininkams tapo sausra. Ar stipriai nukentėjo Jūsų derlius?

– Labai skaudus klausimas. Sausros išties padarė daug žalos, bet prieš tai pavasario šalnos dar atėmė 50–60 procentų braškių derliaus, truputėlį apšalo serbentai ir gervuogės. Vėliau tas pačias braškes kankino sausra, kas pasėta, nedygo, o kas sudygę – akyse mirė. Visko juk neprilaistysi, o jei laistysi, tai reikia lieti dieną naktį, nes drėgmė tiesiog ore dingsta.

Visiškai suprantu tuos ūkininkus, kurie kelia rankas į viršų ir pasiduoda. Spėju, po šių metų pasipils bankrotai. Manau, išliks ne fiziškai, o emociškai stipriausi. Metai iš metų gamta ūkininkams negaili iššūkių, tad dauguma greičiausiai palūš. Atsitiesi po šalnų, prasideda sausros, po sausrų – ateina lietingas sezonas.

– Kai skambinau Jums tartis dėl interviu, tikėjotės, kad noriu padirbėti ūkyje. Ar darbo rankų stygius yra dar vienas iššūkis?

– Mielai pasamdyčiau darbščių pagalbininkų, bet nėra ką, o kartais – ir nėra už ką. Visi nori uždirbti daugiau kaip 40 eurų per dieną, tačiau lengvai. Štai atėjo moteris man padėti tvarkyti braškių. Buvo gailu žiūrėti, kaip ji dirbdama kankinosi. Per pusdienį padarė tiek, kiek aš per pusvalandį. Sumokėjau jai ir atsisveikinau.

Pašalpos labai pakeitė žmones – jie nebesuinteresuoti dirbti ir užsidirbti. Kodėl aš turiu sukti galvą, už kokius pinigus man vaikus išleisti į mokyklą, o kažkam to daryti nereikia, nes valstybė duoda. Aš viskuo rūpintis ir už viską mokėti turiu pati tik todėl, kad mes dirbame nuo ketvirtos valandos ryto.

Taip pat pagalius į ratus kaišo ir valstybės teisinė bazė. Pavyzdžiui, tokių mažų ūkių cechams keliami tokie pat reikalavimai kaip dideliam fabrikui, o juk skiriasi ir kiekiai, ir darbuotojų skaičius. Taigi iššūkių netrūksta, bet visus sunkumus stengiamės įveikti.

– Kada jūsų ūkyje būna atokvėpis?

– Kol nebuvo cecho, darbų sezonas baigdavosi sulig paskutinėmis šviežiomis daržovėmis spalį. O atsiradus cechui, dirbame beveik visus metus. Šiemet vasarį pavyko išskristi į Egiptą pailsėti. Mūsų atostogų laikas – žiema. Šventėms ruošiame savo gaminių dovanų rinkinius, tai iki Kalėdų visi apsiperka, tada, taip sakant, suskaičiuoji viščiukus, pailsi ir vėl kimbi į darbus: naujo sezono strategija, sėklų paieškos, žiūrėk, jau ateina laikas sėti ir štai vėl ratas sukasi iš naujo.

– Kuo judu su vyru mėgstate užsiimti, kai galite sau leisti pailsinti galvą nuo ūkio reikalų?

– Mano vyras – šaulys. Kai jis pabūna tose pratybose miškuose, grįžta šilkinis (juokiasi). Visiems vyrams reikėtų eiti į šaulius.

Na, o mes su draugėmis mėgstame keliauti po Lietuvą, aplankyti kituose ūkiuose rengiamas edukacijas, praplėsti akiratį, susipažinti su naujais žmonėmis. Pamatęs jų rūpesčius ir bėdas, supranti, kad ne tu vienas vargsti (šypteli). Jei galėčiau, apskritai keliaučiau kur kas dažniau.

Taip pat domiuosi maisto gamyba ir floristika. Puokščių kūryba – mano senas hobis.

– Egle, ar tokie ekstremalūs gyvenimo pokyčiai Jums atnešė laimės?

– Taip, nors iššūkių ir daug. Manau, kiekvienas laimę suprantame skirtingai. Svarbu suvokti, kur yra būtent tavo laimės šaltinis.

O aš išties laiminga. Jei dar ir orai dėkingesni būtų… (nusišypso) Kita vertus, jei būtų lengva viską sukurti ir uždirbti, tada nevertintum to, ką turi.

Laimę kuria tos retos akimirkos, kai atsisėdi su vyru po liepa, atsidūsti, pasižiūri į žiedus –gera, bet tuoj nutvieskia mintis, kiek kainuoja tas gėlės pražydėjimas! (Juokiasi) Taip, kainuoja daug, bet faina. O dar kai klientai atsiunčia nuotraukų, kuriose užfiksuotos jų namus puošiančios pilnos vazos mūsų ūkyje užaugintų gėlių  ar lėkštėse garuojančios mūsų daržovės ir padėkoja už šį džiaugsmą, tada supranti, jog kartais tiek ir tereikia, kad visas dienos vargas pasimirštų ir vėl su entuziazmu pasitiktum dar vieną ankstyvą rytmetį.

– Ačiū, Egle, už nuoširdų pokalbį be pudros – šiandien ir tokių veidų, ir tokių istorijų labai trūksta. Atsisveikindama linkiu švelnių orų ir smalsių jūsų auginamų daržovių bei gaminamos produkcijos ragautojų.

Akvilė Kupčinskaitė ("Rinkos aikštė")