Prieš metus pasakojome jums apie „Gintarinę pasagą“ – Daičiūnų kaime įkurtą žirgyną ir ten vykstantį gyvenimą. Dar nesibaigus ganiavos sezonui (jis tęsis iki vėlyvo rudens), kai žirgai laisvai lekioja pievomis, vėl ten apsilankėme. Ir vėl mus užbūrė… net prisibijantys šių didingų gyvūnų, neatsispiria smalsiems kumeliukams ir švelnioms jų nosims. Už žirgus atsakinga veterinarė Digna Petkinytė atskleidė, jog devyni iš dešimties apsilankančių žirgyne lieka labai laimingi. Taip pat papasakojo apie įgyvendintus naujus planus, darbingą, bet labai malonią kasdienybę su žirgais ir ateities viziją.

Laigo jau kelios dešimtys žirgų 

„Gintarinė pasaga“ – vienintelis žirgynas Pasvalio rajone, veikiantis jau beveik trejus metus. Įkūrėjai sparčiai žengia į priekį ir įgyvendina užsibrėžtus planus – per metus išsiplėtė nuo 18 iki 36 žirgų, o kitąmet planuoja pasiekti savo tikslą – auginti pusšimtį šių nuostabių gyvūnų. Tobulinama infrastruktūra: žiemą iškilo antros arklidės, statomos ir dar vienos, taip pat – jojimo maniežas bei buitinis korpusas (balninė, rūbinė, administracijos patalpos ir kt.) Tiesa, nors maniežas dar nebaigtas įrengti, lyjant treniruotės jau vyksta čia. Esant geram orui – lauko jojimo aikštėje. „Stipriai plečiamės. Planas – 50 žirgų. Nedaug ir trūksta (šypsosi). Kitais metais, jei viskas bus gerai, turėtų kumeliuotis dvylika ar trylika kumelių“, – apie naujienas žirgyne pasakoja veterinarė Digna Petkinytė. 

Išskirtinis verslas 

Pagrindinis įkūrėjų tikslas – veisti gerus, kilmingus, sveiko proto ir charakterio žirgus. Šioje srityje išsikėlė aukštą kartelę. Stažuotės ir mokymai vyksta daugiausia užsienyje – Lietuvoje tai neišplėtota sritis. 

Veisimas Europoje – sezoninis darbas, pavasaris pats intensyviausias. Reikia analizuoti genetiką, prižiūrėti rują, veisti… Kumelės laukiasi apie vienuolika mėnesių, tačiau vados laikas priklauso ir nuo aplinkos sąlygų. Kiekviena kumelė jaučia, kada kumeliukui gimti saugu – ar tinkamos oro sąlygos, ar bus, kur ganytis. Tad nėštumas gali tęstis ir metus. Galiausiai – darbas su naujais žirgais, sulaukusiais tinkamo amžiaus. Dalis jų keliaus pas naujus savininkus, dalis liks Daičiūnuose, kai kurie – būsimi sportininkai. Šablono nėra, nes kiekvienas žirgas į pasaulį ateina su savo pašaukimu.

Kelis kartus per savaitę Daičiūnuose dirba trenerė, žirgų specialistė iš Latvijos Sigita Gaurača. Ji veda jojimo pamokas bei treniruoja žirgus. Šiuo metu yra šešios trimetės kumelės, kurias jau reikia apjoti ir apmokyti.

Su žirgais – kaip su vaikais 

Antrasis siekis – sukurti traukos centrą. Tai jau vyksta – žmonės rengia čia šventes, mokosi jodinėti, džiaugiasi draugyste su gyvūnais… 

Erdvės labai daug, tad užsirašius jojimo pamokai ar kitai pramogai, lankytojai kviečiami apžiūrėti visą žirgyną, susipažinti su gyvūnais. Bendrauti jie labai nori – atvykėlius apspinta būriu, glaustosi, laižo… o paskui tarpusavyje šelmiškai žvengia. Nors žirgai – įspūdingi ir kilnūs gyvūnai, elgesiu dažnai primena padūkusius vaikus, yra smalsūs ir žaismingi. 

– Su žirgais tikrai smagu. Bet su direktoriumi (žemės ūkio bendrovės „Vaškai“, kurios teritorijoje ir įkurta „Gintarinė pasaga“, vadovu Gintaru Linkevičiumi. – aut. past.) juokaujame: „Vajetau, ką mes čia užsiveisėm…“ Vaikai užauga ir pasidaro savarankiški, o su žirgais tai neįvyksta niekada, – šypsosi D. Petkinytė. Žirgas reikalauja nuolatinės priežiūros, bendravimo, laiko… 

– Tačiau tų, kuriems iš tikrųjų patinka gyvūnai, reakcijos tai išduoda. Kol vaikai su trenere, mamos visą valandą vaikšto atvėpusiais žandikauliais, fotografuoja. Taip pat yra viena mergaitė, kuri vos įžengusi į žirgyną plačiai išsišiepia, – ir šypsosi visą laiką čia būdama, – džiaugiasi Digna. Įkūrę žirgyną, tikrai „išgydė“ ne vieną vienatvę… 

Išmoksti daug daugiau nei joti 

Džiugu, kad daugiausia žirgyno lankytojų – iš Pasvalio krašto. Populiarios – edukacijos vaikams, dažnai atvyksta grupės iš mokyklų, darželių. Vasarą užsuka iš miestų į gimtinę atvykę atostogauti kraštiečiai. Nori apžiūrėti ūkį, pabūti su gyvūnais, išbandyti save balne… Dažniausiai tai vaikai su tėveliais, suaugusieji naujam užsiėmimui ryžtasi rečiau. Atvykti rekomenduojama vaikams maždaug nuo dešimties metų. Pirmoji pamoka – balnojimas, žirgo paruošimas, pagrindinės bendravimo su žirgu taisyklės… 

Viena įdomiausių ir romantiškiausių pramogų žirgyne – pasijodinėjimas laukais. Tam jau reikia būti pažengusiam, gebėti tvirtai išsilaikyti balne, kontroliuoti savo judesius ir jausti pusiausvyrą – kad nei žirgas, nei raitelis nesusižeistų. Per kiek laiko galima to pasiekti – labai individualu. „Šiandien tokių žmonių pas mus nedaug. Tačiau joti būryje paprasčiau nei aikštėje vienam. Žirgai – bandos gyvūnai, yra vedantis lyderis, visi kiti seka“, – pasakoja specialistė. 

Digna pabrėžia, jog norint tapti neblogu raiteliu, nepakaks vienos pamokos per mėnesį. Šiandien yra vos keli nuolatiniai žirgyno mokiniai – tai reikalauja ypatingos kantrybės. Dirbti reikia ne tik su žirgu, bet ir su savimi. Visai ne mitas tai, kad žirgas jaučia raitelio būseną – jei esi piktas, išsigandęs, pasimetęs – gyvūnas taip pat įsitemps ir treniruotė nebus gera. Užsibrėžus išmokti joti, tenka mokytis ir sąmoningumo, vidinės ramybės, disciplinos… 

Aistra, kuri užvaldo viską 

Dignos dukra Žemyna balne – nuo trylikos. Prieš tai išbandė baletą, etnografinius šokius… ir niekas taip nepatiko, kaip ryšys su žirgu. Niekaip nerado savęs, kol mama nepradėjo dirbti su šiais gyvūnais. Nors šiaip mėgsta ilgai pamiegoti, dėl žirgų gali atsikelti vidury nakties ir žvali budėti prie jauniklio laukiančios kumelės. Visa kita į šoną, nes pirmoje vietoje – žirgai. Atradus savo aistrą, motyvacijos ieškoti nebereikia. 

– Per gimdymo sezoną miegame „ant kamerų“. Budime. Vos tik kas – lekiame. Kumelės labai greitai gimdo, yra daug rizikų (pavyzdžiui, kumeliukas gali uždusti), tad turime būti šalia, čia ir dabar, – apie įtraukiantį darbą pasakoja Digna. 

Šiandien abiturientė Žemyna galvoja apie žirgų reprodukcijos studijas Veterinarijos akademijoje. „Jei išsilaikys egzaminus, nes visą laiką praleidžia arklidėse“, – šypsosi mama. Nors tai – pati geriausia praktika… 

Žirgų veisimas – Lietuvoje mažai išvystyta ir gan sudėtinga sritis, kurią ir plėtoja „Gintarinė pasaga“. Na, o augant verslui, pagalbos reikės vis daugiau. 

Žemyna žirgyne jau veda pamokas vaikams. Žiemą dalyvaus ir pirmosiose profesionaliose konkūrų varžybose… 

Nukristi nuo arklio – kone privaloma

Digna pasakoja apie naują komandos narę – paauglę Medą iš Tetirvinų. Prieš įsikuriant „Gintarinei pasagai“, ji lankė žirgyną Biržuose. O dabar daug laiko praleidžia Daičiūnuose. Nekrykštauja, nesvaičioja, o tiesiog kantriai, su tyliu užsidegimu dirba. Yra kritusi nuo visų žirgyno arklių. Atsikelia, pasimuisto… ir vėl deda koja į balnakilpę. „Iškart pamatėme, kad Meda gali joti. Šiandien jau laikome ją savo žirgyno darbuotoja – gali bet kada atvažiuoti, žino, ką reikia padaryti, moka pravesti treniruotę“, – didžiuojasi vadovė. Vaškų žirgynas – atviras visiems, pamilsiantiems žirgus. Lyg lietuviška „Hartlando užuovėja“… 

Dažnas atvejis – į žirgyną skambina mama ir penkiolika minučių leipsta, kaip jos dukra negali gyventi be ponių ar žirgų ir norėtų pajodinėti. Deja, paprastai vienos pamokos ir pakanka – vaikiškas susižavėjimas netrunka praeiti. 

Štai, Žemyna per kelerius metus išsiugdė intuiciją – ar žmogus bus raitelis, gali pasakyti beveik iš karto. Kokių savybių reikia? Nebūti susikausčiusiam, atidžiai klausytis trenerio, nebijoti išsitepti. Be to, žirgas – ne dviratis. Vieną dieną treniruotė buvo puiki, užmezgėte ryšį, o kitą jis jau gali būti viską pamiršęs (ypač kumelės) arba nenori nieko daryti. Ir vėl iš naujo… „Nepaisant visko, tai turi vežti“, – svarbiausią sąlygą atskleidžia Digna. 

Žirgyne – savos intrigos ir džiaugsmai

Savo charakterį turi kiekvienas žirgas. Pavyzdžiui, Šachą gali apsikabinti, Libido nepatinka būti glostomam pirštinėmis, o Marcipanas – labai švelnus, paaugęs bus tikras šeimos žirgas. 

– Arklys bijo tik vienintelio dalyko – visko! Štai šios kumelės vengia vėjuotų vietų ir neklauskite, kodėl. Yra nepaaiškinamų dalykų, – apie žirgų paslaptis kalba Digna. – Įdomu ir tai, kad eržilai smalsesni, o kumelės – atsargesnės, laikosi atokiau. Bet, aišku, eržiliukai ir kvailesni (šypsosi). Jei tik yra, kur įlįsti, – būtinai tai padarys. – Kaip tikri bernai… 

Žiemą kiekvienas žirgas leidžia savo garde arklidėse. Digna jau dabar planuoja, kaip rikiuos žirgus – kas prie ko stovės. Kaip ir ruošiantis dideliam baliui, reikia gerai apsvarstyti susodinimo tvarką, kad visi liktų patenkinti ir nekiltų konfliktų… 

Colibris 

"Gintarinėje pasagoje“ šiandien penki kumeliukai. Visų numylėtinis – maždaug trijų mėnesių Colibris. Jo mamą po gimdymo teko užmigdyti, tad mažylis liko našlaitis. Kumeliuką dabar reikia girdyti penkis kartus per dieną, o pradžioje – kas valandą! 

– Colibrio mamos esame mes. Su žirgais bendrauti jis nemoka – nesibaido bulių ir karvių, bet bijo kitų arklių. O žmogus jam yra chebrantas. Kartais atrodo, jog pats galvoja, kad yra žmogus (šypsosi). Kumeliukai, žaisdami su mamomis, stumdosi, kelia kojas… Lygiai taip pat elgiasi su manimi. Auklėjame, nes jėgos jau tikrai turi. Tik nusisuki, kanopos – ant pečių, – juokiasi Digna. 

Atgal į gamtą 

Tiesa ta, kad mūsų krašte nėra stiprių žirgininkystės tradicijų. Vyresniesiems arklys – darbinis kolūkio gyvūnas, o jaunimui jau tik folkloras ar paveikslėlis internete. „Stengiamės auginti naują kartą, kuriai žirgas – kai kas daugiau. Ugdyti supratimą, jog tai – ir vargas, ir draugas…“ – atskleidžia D. Petkinytė. 

Žirgyne apsilankius kaimiškų mokyklų mokiniams, tenka nustebti – net kaimo vaikai jau nebežino, kaip atrodo karvė, o arklys primena didelį šunį. Na, o atvykę naujieji pasvaliečiai neretai skundžiasi, kad žirgyne – smirda. Visa tai tik didina motyvaciją „Gintarinę pasagą“ puoselėti. Reikia pripažinti, jog Pasvalys – kaimiška vietovė, ūkis ir žaluma yra stiprioji mūsų pusė. To visai nereikia gėdytis ir stengtis būti miestiečiais. Žirgai kviečia lįsti lauk iš daugiabučių ir pajusti išlaisvinančią bei gydančią gamtos dvasią…

Kotryna Kraptavičiūtė (Pasvalio "Darbas")