Važiuojant už Viešvėnų Luokės link, netrunka prasidėti kaži koks tarsi kitas dangus, tarsi ši mano gimtoji Telšija pasibaigia, o už slėnio, į kurį nusileidžia kelias, prasidės kaži kokia jau kita… Kadais, apie 1966-uosius, mūsų klasė Nevarėnuose draugavo su tokia pat klase Luokėje. Važiuodavome vieni pas kitus į seną bortininę mašiną sulipę… Laikas tolimas. Kelias tas pats.

Tuoj leisis žemyn Luokės plentas. Priekyje ir bus ta kita Telšija… Tarsi dar erdvesnė, tarsi dar labiau daininga, dar daugiau slepianti subtiliųjų paslapčių. Ir iš tiesų: netrukus sustabdo mus… klevas. Visas lyg didžiulė, maloniai ryški, apvaliai išsiskleidusi gėlė. Klevas! Elegantiškai palinkęs, jau tarsi ir sveikinasi, tarsi džiaugiasi svetelių sulaukęs. Rymo jis visas puošnus prie laiptelių. Dešinėje įrengta maloni vietelė pakeleiviui pailsėti. Akmenų mūro sienelė, įkirsta į kalvą. Suolelis pasėdėti. Kažkada čia almėjo atitekantis vanduo. Sako, šaltinis buvęs. Dailiai, patvariai kadaise įrengtas, su baseinėliu. Daugiamečių darželio gėlių pasodinta. Viskas tebėra. Viskas tvarkinga, švaru. Tik vandenėlis nebeteka, tik baseinėlis jau sausas, parūdiję čia. Atgims gal šaltinėlis. Būna taip. Brangu širdžiai pažiūrėti, kad čia taip gražių pastangų buvę – šalelę mūsų puošti. Mūsų Telšiją. (Kuo toliau, tuo dažniau taip vadinu – mano brangioji Telšija! Patinka šis žodis. Visa kas, kas netoli Telšių.)

Tvirti laiptai veda į kalnelį. Ten stovi ąžuolinis stogastulpis. Priėjus arčiau, dar galima įžiūrėti įkirstus didingos lietuviškos dainos žodžius: „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai, lietuviai barzdočiai dūmoja. Galanda kirvius, kalavijus aštrius ir juodbėrą žirgą balnoja…“ Visa senoji karta žino šią dainą ir jos melodiją. Melodiją sukūrė kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. O žodžiai kieno? Kieno gi daugiau! Kas gi kitas taip parašys! – Maironis! Mūsų didis romantikas, Tėvynės meilės lyrikas. Kitoje paminklo pusėje gražiai įrėžta ir stogastulpio meistro pavardė: A.Gedvilas. Ir metai: 1977. Taigi prieš keturiasdešimt septynerius metus čia visa kas įrengta. Ir iki šiol dar gana padoriai išlikę, viskas prižiūrėta.

Atokiau šio didžiojo stogastulpio stovi pakylėta skulptūra. Tai tos pačios dainos herojus šauklys. Ir ten įkirsti žodžiai: „Po kaimus šauklys, (jo putotas arklys), į kovą lietuvninkus šaukia“. Buvęs ir meniškas ąžuolo suolas.  Ir tas dar laiko, galima dar čia pasėdėti, dūmas padūmoti. Kalvelės aikštelę riboja paprastai sumestų akmenų eilė. Auga daugiau medžių. Jauku, malonu, lyg būtum senuose, jau užmirštų kartų kaimo kapeliuose. Ar šen pavažiuosi, ar ten, gražiai matyti tolumos. Platumos. Tai dalis gražiųjų, įspūdingųjų Viešvėnų apylinkių.

Kaip vadinasi konkreti vietovė? Kaip žmonės vadina šią konkrečią kalvelę?

Bent tą pusvalandį, kai čia vaikštinėjome, domėjomės, bent sau pačiai šią aukštumėlę pavadinau… Adolfo Gedvilo vardu. Čia taip gražūs jo kūrybos ženklai palikti. Patvari meistrystė čia jau veik pusšimtį metų stovi, primindama puikią lietuvišką dainą-maršą, primindama romantiškai didingą meilę savo kraštui. Visa senoji karta žino šios dainos melodiją. Ją sukūrė kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Tikriausiai su šia didingai gražia melodija menininkas Adolfas Gedvilas ir tašė ąžuolą, įgraužė į jį prasmingus žodžius. Veikiausiai savo gimto Viešvėnų krašto garbei. Menininkas ir gimęs netoli, visiškai gretimam kaime, tik atokiau nuo šio seno istorinio kelio.

Adolfas Gedvilas (1935-2017) stipri ir reikšminga Telšių krašto asmenybė. Talentingas, nagingas medžio menininkas, mąstytojas, vos ne pogrindžio būdu domėjęsis giliausia krašto istorija. Istorinių žinių ieškodavęs slapta gautoje literatūroje, kurios iš specialių fondų parūpindavęs jo bičiulis iš Vilniaus. Daug vaizduotės, daug pastangų įdėjo, kai Ryškėnuose statė naują sodybą – vadinamąjį „Žemaičių karaliaus Ringaudo dvarą“, įsteigė čia žinyčią su įžiebta ir saugoma „šventąja ugnimi“. Kieme pastatė karaliui paminklinę pilį. Tik paties karaliaus skulptūros nesukūrė. Planavo. Nespėjo. Jėgas pakirto liga. Jį globojo, tradicijų neužgesino jo gyvenimo atrama, žmona Magdalena. Kas bent kiek domisi Žemaitija, jos istorine praeitimi, asmenybėmis, tas vienaip ar kitaip susiduria su žinia apie Adolfą Gedvilą. Nemažai kas aplanko jo kapą Degaičiuose.

Grįžus po kelionėlės, susisiekėme su Viešvėnų seniūnu Sigitu Motuzu. Buvo itin malonus pokalbis. Labiausiai įsiminė seniūno ištarti žodžiai: „Kad taip Getautę galėtume sutvarkyti!..“ Ta tūkstantmetė gražuolė Getautė! Pasislėpusi ir paslaptinga! Retų gėlių gražumu pavasariais pražystanti. Kartais dar vis tebeskriaudžiama… Nes kažkas kažką kerta, kažkas gal ir rausti bando… Seniūno žodžiai liudijo, kad jam rūpi šis kraštas, kad jam rūpi didesni, svarbesni dalykai nei kalvelė prie Luokės plento. Nieko daug negalįs pasakyti. Čia esąs Kveilių kaimas. Netoli tekąs Gervainio upelis. Žino tiek, kad dabar šis plotelis ir kalvelė – privati nuosavybė. Ir seniūnija nieko čia negalinti daryti.

Gali padaryti! Gali padėkoti šios žemės savininkams, kad čia taip gražiai viskas išlaikyta, tvarkinga, nušienauta, jokios šiukšlės. Gėlės. Prašalaičiai sustoja ir pasidžiaugia. Gal ir toliau taip išlaikys. Gal sužinos, kur dingo šaltinėlis, tekėjęs iš kalvelės. Gal naujų savų ąžuolų, klevų ant kalvelės pasodintų. Užaugtų jie gražūs, būsimų kartų prašalaičius pasigrožėti stabdytų. O menininkas Adolfas Gedvilas kilęs iš šių vietų. Tai kaip ir teisėta būtų kalvelę bent žodinėje kalboje vadinti „Gedvilo kalneliu“. Jei kito pavadinimo senoji viešvieniškių karta nežino. Tai netoli prašalaičių taip pat lankomo „Garbės kalnelio“ – Pakapių kaimo alkakalnis.

O čia, Kveiliuose, laikosi senas klevas nedidelėn atšlaitėn įsikibęs. Šaknys, jei tvirtos, laikys čia jį dar bent šimtą metų. Turėtų laikyti. Pavasariais savo žiedynais, rudenį savo lapais vis įspūdingai žydėti, vis vienas didingą dainą „Kur lygūs laukai…“ nebyliai dainuoti. Ir Menininką Adolfą Gedvilą, kas dar galintys, šviesia mintimi prisiminti.