Kėdainietis dovanoja 150 savo paties daigintų ąžuoliukų

„Pasodinčiau ir šiuos, bet jau nebeturiu sveikatos“, – atvirauja Saliamonas ir viliasi, jog atsiras norinčiųjų tęsti jo darbą. Visus likusius 150 ąžuolų sodinukų vyras nusprendė padovanoti.

Miesto lankose ganė karvę

Ankstyvoji Saliamono vaikystė bėgo Kėdainių rajono Akmenių kaime. Tėtis dirbo mieste sanitarijos stotyje, o mama sukosi šeimos ūkyje. Akmeniuose Saliamonas spėjo pabaigti pirmąją klasę, o tada, kaip pats pasakoja, prasidėjo kolchozo laikai ir jo šeima priėmė sprendimą išsikraustyti į Kėdainius. Tėvai mieste nusipirko sodybą, kurioje dabar ir auga Saliamono ąžuolų sodinukai.

Dabar ši sodyba jau miesto centre, o anuomet buvo pakraštyje. Kitapus gatvės gausios kaimynystės nebuvo – tik lankos ir lysvės. Šiose pievose miestiečiu tapęs Saliamonas vaikystėje ganydavo karvę.

„Ji mūsų šeimai buvo duonos davėja, – prisimena senjoras. – Mūsų karvės pienas buvo labai geras. Jį pirkdavo kariniame aerodrome tarnavusių lakūnų šeimos.“

Gailisi netapęs miškininku

Saliamonas ketvirtį amžiaus išdirbo bitininkystės agronomu, prižiūrėjo 150 bičių šeimų. Profesijos senjoras neapleidžia ir išėjęs į pensiją – bitininkauja toliau.

„Vis tik supratau, kad turėjau būti ne bitininku, o miškininku, – pasidalina Saliamonas. – Ateinu į mišką ir jaučiu, kaip mano siela dainuoja…“

Meilę girioms kėdainietis įprasmino kitaip. Kai žmona Justinavoje prie Nevėžio paveldėjo žemės, jis pradėjo įgyvendinti savo užmojus.

„Vieną dalį sklypo norėjau paversti dirbama žeme, o kitą dalį – apsodinti medžiais. Ten buvo apie šimtas karklų, vešėjo Sosnovskio barščiai, – prisimena pašnekovas. – Sosnovskio barščius naikinau, karklus iškasiau. 14 metų plušėjau su kirviu, kastuvu ir palikau ten sveikatą – stuburas operuotas dusyk, sausgyslės nutrauktos…

Medžių prisodinau – ne tik ąžuoliukų, bet ir pušaičių, lazdynų. O šių ąžuoliukų, kurie auga sodybos kieme, nebepasodinsiu – jau neturiu jėgų, todėl ir noriu padovanoti. Tegul ošia šie ąžuolai kitur.“

Vardiniai ąžuolai – vaikams ir anūkams

Medžiai, o ypač ąžuolai, Saliamonui turi didelę prasmę. Po vardinį ąžuolą Kėdainiuose jis pasodino sūnui, dukrai, dviem anūkams ir dviem anūkėms, šimtus ąžuoliukų – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga.

„Sodinau ir dalinau, – šypsosi jis. – Pats pasodinau 700 ąžuoliukų, apie 400 jų auga Justinavoje. Dar porą šimtų ąžuoliukų išdalinau kitiems.

Pažiūrėkite, kokias giles subrandina vienas mano ąžuolas, – ištiesia saują Saliamonas. – Jos dvigubai didesnės nei miško ąžuolų – viena sveria apie 10 gramų, – nustebina pašnekovas ir parodo į kitą pusę gatvės, kur auga ypatingasis medis. Čia ąžuolams draugiją palaiko pušaitės, pasodintos Saliamono kaimynės. – Mano geroji kaimynė labai padėjo prižiūrėti šiuos ąžuolų sodinukus.

Mudu su žmona gyvename bute, tad kaimynė ateidavo ąžuoliukus paravėti, jais pasirūpinti. Aš jai savo bičių medumi atsidėkodavau. Ąžuoliukams, kol maži, reikia daug priežiūros.“

Laukia gamtą mylinčių žmonių

Paskutinių sodyboje likusių 150 ąžuoliukų Saliamonas pats pasodinti užmojų nebeturi.

„Tegul tai daro stipresni, – sako jis. – Žinoma, iškasti ąžuoliukus nėra lengvas darbas, šaknys giliai, tad teks paplušėti.

Vis tik labai tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie norės pasiimti ir pasodinti šiuos ąžuoliukus. Visus ar po kelis – tegul atvažiuoja ir kasasi kiek nori. Tegul šie ąžuolai išdidžiai ošia Lietuvos žemėje.“

Jei visada svajojote pasodinti medį, o gal net ir kelias dešimtis jų, Saliamonas mielai padovanos su meile ir rūpesčiu augintų ąžuolų sodinukų – tel. 0 616 90 891.