Panevėžietė Ugnė D. naujienų portalui JP atsiuntė nuotraukas ir filmuotą medžiagą, kaip miestiečių pamėgtame, šalia Vyčių kaimo esančiame, Staniūnų (Kaizerlingo) miškelyje, skersai pėsčiųjų tako, guli su šaknimis išvirtusi didelė drebulė. Girdėjusi, kaip virsta medis, moteris nuogąstavo – ar miškelyje tikrai saugu, juk drebulė galėjo sužaloti ne tik ją, bet ir šalia buvusį mažametį sūnų.

Gamtoje nesaugu

„Vaikščiojome su vaiku Staniūnų miškelyje ir girdžiu, kaip krenta medis. Už posūkio žiūriu – guli. Kai geras oras, čia vaikšto tikrai daug šeimų, su dviračiais važinėja, vedžioja šunis, galėjo ir ant mūsų su sūnum užkristi. Dabar pagalvosiu, ar tikrai saugu čia vaikščioti. Manau, reikėtų aplinkosaugininkams įvertinti situaciją“, – komentavo panevėžietė.

Vietos turi užtekti visiems

Į moters keliamą klausimą, Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Panevėžio regioninio padalinio vadovas Giedrius Bronušas atsakė, kad gyvenimas yra saugus tiek, kiek žmogus vertina aplinką, pats stengiasi saugotis ir būti atsakingas.

„Tai priemiesčio miškas ir jis saugomas kaip II-os grupės miškas. Pirmas dalykas – nuo kovo mėnesio miške negalimi jokie medžių kirtimai. Tą daryti bus galima tik rugsėjį. Antras dalykas – po pakeistos leidimų išdavimo tvarkos, naujų kirtimo taisyklių, visoms saugomoms teritorijoms būtinos itin motyvuotos išvados kirtimui. Viskas dėl to, kad medžiai vis labiau saugomi, mažiau norima juos kirsti. Jeigu nuvirto medis, dar nereiškia, kad tai yra blogai ir ten yra terpė vystytis įvairiems grybams, vabzdžiams, medienos pūdytojams“, – kalbėjo G. Bronušas.

Miškas – ne parkas

Panevėžio regioninio padalinio vadovas teigia suprantantis, kad žmonėms pasivaikščioti po mišką smagu, bet jis nepavirs parku su asfaltuotais takeliais.

„Miškas pirmiausia – terpė vystytis visai biologinei įvairovei, kuri gyvena miške, pradedant nuo grybo, medžio, vabzdžio, paukščio ir t.t., – kalbėjo G. Bronušas ir tęsė:

„Vienais metais kilo pasipiktinimas, kodėl Staniūnų miškelyje tiek daug krūmų, žmonės neva negali per juos praeiti. Esame nepavydėtinoje situacijoje. Kai pradedame kirsti Staniūnų miškelį, žmonės piktinasi, kodėl tą darome. Kai pamato nudžiūvusį ar nuvirtusį medį, tada klausia, kada jį tvarkysim. Kaip sakau žmonėms, apsispręskime, ką darome – ar mišką kertame, ar jį saugome. Čia reikia atrasti balansą ir ieškoti jo žvelgiant ne iš žmogaus, o iš visos biologinės įvairovės pozicijos. Esmė yra tokia, kad ženkliai keičiasi požiūris į mišką kaip į ekosistemą ir ten nebelieka pirmumo žmogaus vadovavimui.“

Anot G. Bronušo, nuvirtusi drebulė jau pašalinta nuo tako.