Kiekvienais metais trečiąjį rugsėjo šeštadienį Lietuvoje minima Miškininkų diena. Šią profesinę šventę minės ir girininkas iš Karsakiškio – Aloyzas Balčys, kuris miškui atidavė jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Jis sutiko papasakoti apie tai, ką veikia girininkas ir kaip keičiasi miškas bėgant metams.

– Kokias pareigas atlieka girininkas?

– Mums reikia mišką „pateikti ant popieriaus“, atlikti miškotvarką, inventorizaciją. Mums kvartalus, pagal nuostatas, suskirsto į sklypus, tai daro kas 10 metų, tada numato visas ūkines priemones ir mes – girininkai, kaip brigadininkai, atliekame viską, kas yra numatyta. Prižiūrime miško kirtimus, rūpinamės želdinimu ir bendra miško priežiūra.

– Ar miškų priežiūros nuostatai laikui bėgant keitėsi?

– Įstatymai keičiasi, bet nepasakyčiau, kad ką nors pakreipia į gerąją pusę – atvirkščiai – yra pasidariusi sumaištis. Nėra tiksliai pasakyta, kokias zonas turime saugoti, kurių – ne, tada ir pasimeti, atrodo, nebežinai nei ką daryti. Teigiamų dalykų, deja, negalėčiau įvardinti.

– Ar šiose apylinkėse išnyko kokia nors grybų, medžių, gyvūnų rūšis, o gal, atvirkščiai, imigravo?

– Rūšių įvardinti negalėčiau, nes čia jau reikėtų daryti tyrimus ir tada būtų aiškūs atsakymai. Kad akivaizdžiai kažkas išnyko, tai tikrai nepastebėjome. Dabar, kadangi klimatas šiltėja, augmenija tapo daug aktyvesnė, kur anksčiau buvo plikos zonos, be augmenijos, dabar ten viskas žaliuoja. Miškai yra drėgnesni, tad yra akivaizdus pokytis. Žinoma, visose vietose skirtingai, bet kas anksčiau neželdavo, dabar želia – tai yra faktas.

– Karsakiškio herbe matome lūšį, žinome, kad jos čia gyvena. Ką galėtumėte apie jas papasakoti? Ar esate susidūręs su jomis?

– Lūšys – slapukės, nepavyks jų pamatyti miške, esu matęs tik pėdsakus. Jos ėda šviežią mėsą, vieną kartą šerniuką radome tarp dviejų medžių pakabinta. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokį neįtikėtiną vaizdą. Taip pat pagal pėdsakus matome, kad jų daugėja, bent mums taip atrodo, o gal jos labiau išdrąsėjo, nežinau, bet bijoti jų tikrai nereikia. Žmogus yra didžiausias žvėris, atėjęs į mišką, gyvūnai neina mūsų medžioti, o žmonės juk daro atvirkščiai.

– Kas jus labiausiai įkvepia šiame darbe?

– Geri darbai. Norisi, kad miškas būtų tobulesnis. Daug yra reikalų, kaip jį pagerinti, darau dalykus, kurie prisideda prie miško puoselėjimo, tai ir įkvepia, nes žinai, kad ši priežiūra yra visada reikalinga gamtai, kuri mus supa.

– Koks būtų jūsų palinkėjimas kiekvienam, einančiam į mišką?

– Ką atsinešei į mišką – nepalik. Kuo toliau, tuo labiau visi prižiūri tvarką miške, bet vis dar atsiranda žmonių, kurie pamiršta, jog jie yra į mišką atėję svečiai ir turi viską palikti taip, kaip jame ir rado.