Speiguota žiema invazinių medžių neišnaikins: specialistai ragina imtis nuoseklios kontrolės

Šios žiemos užsitęsę šalčiai neturės jokios įtakos dviem Lietuvoje paplitusioms invazinių medžių rūšims – uosialapiui klevui (Acer negundo) ir baltažiedei robinijai (Robinia pseudoacacia). Specialistų teigimu, šie iš Šiaurės Amerikos kilę medžiai atsparūs tiek speigui, tiek kaitrai ir sausrai. Jie mūsų šalyje pripažinti darančiais žalą ekosistemoms ir yra įtraukti į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, o tai reiškia, kad turime juos ne saugoti, bet naikinti.

Kodėl jų verčiau nekirsti?

Pasak Valstybinės miškų tarnybos Miškininkystės departamento vyresniojo patarėjo Luko Kovalčiko, žiema – pats tinkamiausias laikas tiek pagrindiniams, tiek ugdomiesiems miško kirtimams, nes tuo metu jauniklių neveda gyvūnai, neperi paukščiai, neprasidėjęs augalų vegetacijos laikotarpis, o įšalas apsaugo dirvos paviršių ir miško paklotę nuo pažeidimų, nesusidaro provėžos.

„Žiemą nukirstų medžių mediena yra žymiai kokybiškesnė, nes medis „užsikonservavęs“, sustojęs jo augimas, užsidarę medienos vandens indai, todėl ji sausesnė, geriau laikosi, nejuosta, nemėlynuoja, neįsimeta puvinys, kaip neretai nutinka su pavasarį ar vasarą nukirstais medžiais“, – teigia L. Kovalčikas.

Vis dėlto tai galioja kalbant tik apie vietines Lietuvos medžių rūšis. Svetimžemiai invaziniai medžiai žiemą nekertami, nes tokiu atveju jie pavasarį dar intensyviau leidžia atžalas ir sparčiau plinta, o būtent tai siekiama sustabdyti.

Ketinta apželdinti miestus ir gyvenvietes

Baltažiedė robinija, kartais klaidingai vadinama akacija, laikoma gražiu ir dekoratyviu medžiu, dauginasi ne tik sėklomis, bet ir šaknų atžalomis, kurios išauga iš nupjauto medžio kelmo ar žemėje likusių šaknų. Šis invazinis medis, ypač paplitęs Kuršių nerijoje, Kauno, Vilniaus, Švėkšnos, Druskininkų parkuose, nustelbia vietines rūšis ir keičia dirvožemio cheminę sudėtį.

Visoje Lietuvos teritorijoje išplitęs uosialapis klevas didžiausią grėsmę kelia upių pakrantėse – sudaro tankius sąžalynus, išstumia vietines rūšis, keičia karklynų, aliuvinių ir eutrofinių pievų buveines. Į upes patekusios sėklos gali būti išnešiojamos dideliais atstumais, o žiedadulkės kai kuriems žmonėms sukelia alergines reakcijas.

Svetimžemiai medžiai į Lietuvą atkeliavo kaip perspektyvūs, produktyvūs ir atsparūs. Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių skyriaus patarėja Jūratė Laukineitienė prisiminė, kad prieš tris dešimtmečius Lietuvoje vyravo nuomonė, jog uosialapis klevas puikiai tiks miestų ir gyvenviečių apželdinimui. Buvo tiriamos šių medžių sėklos, o medelynai specialiai augino šios rūšies sodinukus.

Ilgainiui paaiškėjo, kad suaugusių uosialapių klevų išvaizda yra menkos estetinės vertės, šie medžiai trumpaamžiai, todėl kaip miestų želdiniai nepasiteisino. Tačiau jie sparčiai išplito paupiuose, sėjasi parkuose, pakelėse, skverbiasi į lapuočių miškus.

Naikinimui lengvai nepasiduoda 

Dėl neigiamo poveikio gamtinei aplinkai, ekosistemoms ir natūralioms buveinėms uosialapiai klevai bei baltažiedės robinijos pripažinti invaziniais, o pagal galiojančius teisės aktus jų auginimas, dauginimas, prekyba ir įvežimas Lietuvoje yra draudžiami.

Invazinių medžių naikinimas reikalauja specialių priemonių – prasidėjus vegetacijai, gręžiami kamienai, naudojami herbicidų mišiniai. Procesas gali trukti kelerius metus, po to vykdoma stebėsena. Reikalavimai, kaip naikinti invazines rūšis, nustatyti Aplinkos apsaugos departamento Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarkos apraše.

Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių skyriaus specialistai, kas šešerius metus augalų sėkliniuose (genetiniuose) sklypuose atlikdami inventorizaciją, vertina, ar teritorijose nėra invazinių rūšių. Jas aptikus, apie tai informuojamas sklypo valdytojas ir rekomenduojama imtis kontrolės priemonių.

Specialistai pabrėžia, kad vien speiguota žiema invazinių medžių, kaip ir kitų augalų, problemos neišspręs – būtina nuosekli ilgalaikė kontrolė ir atsakingas požiūris į vietinėms ekosistemoms žalingų svetimžemių rūšių plitimą.