Pieno krizės Lietuvoje kyla kas kelerius metus, neišvengiamai jos kartosis ir ateityje. Nebent valdžia pagaliau ryšis priimti sudėtingą, bet būtiną sprendimą – skatinti pieno ūkių verslumą, stambėjimą ir kooperaciją. Tokiu keliu nuėjo Estija bei kitos pažangiausios Europos Sąjungos (ES) pieno rinkos.

Lietuvoje, nepaisant beveik milijardą eurų siekiančių ES ir nacionalinių lėšų investicijų į pieno ūkius, per pastarąjį dešimtmetį kokybinis proveržis neįvyko. Mūsų šalies pieno ūkių konkurencingumas išlieka vienas žemiausių Bendrijoje.

ES statistikoje Lietuvos pieno ūkių našumo ir veiklos efektyvumo rodikliai yra tarp atsiliekančių šalių. Pagal vidutinį pieno ūkių dydį, jų našumą ir grynąją pridėtinę vertę Lietuva rikiuojasi ES šalių sąrašo pabaigoje. Pieno primilžiu iš karvės gerokai atsiliekame nuo ES vidurkio. Todėl dėsninga, kad Lietuvoje pieno supirkimo kainų vidurkis istoriškai visada, išskyrus 2022-uosius, buvo vienas mažiausių ES.

ES žemės ūkio ministrų susitikime kovo 20 dieną išskirtinės finansinės paramos savo pieno ūkiams Europos Komisijos oficialiai paprašė tik dvi ES šalys – Lietuvos ir Latvijos delegacijos. Jų pateiktą pareiškimo dokumentą palaikė vienintelė Bulgarija.

Kodėl su pieno kainų krize susiduria vos pora ES narių, priežasčių reikėtų ieškoti pačiose valstybėse – apie tai netiesiogiai užsimenama Briuselio institucijų koridoriuose. Eurokomisaras Januszas Wojciechowskis, reaguodamas į Lietuvos prašymą skirti paramą, dar iki ES ministrų susitikimo pareiškė tokio poreikio nematantis. Jis argumentavo, kad dvejus metus augusios pieno supirkimo kainos ES, o taip pat ir Lietuvoje, pernai buvo pakilusios iki rekordinio lygio, todėl dabartiniuose kainų pokyčiuose „rimtas rinkos disbalansas“ neįžvelgiamas.

Iš tiesų apie pieno krizę garsiai kalbama tik Lietuvoje ir Latvijoje. Kitose ES šalyse pieno rinkos padėtis, nors ir vertinama kaip sudėtinga ar neapibrėžta, tačiau kritine neįvardinama. Per šių metų pirmuosius du mėnesius žaliavinio pieno kaina ES mastu mažėjo, bet pokytis nebuvo ryškus. Kainos vidurkis Bendrijoje šį vasarį siekė beveik 55 centus už kilogramą, kai pernai gruodį – 58 centus. Tuo metu Lietuvoje kaina atitinkamai smuko nuo 51 cento iki 37 centų už kilogramą. Kritimas drastiškas, bet pieno sektoriui ne mirtinas, įvertinus tai, kad iki 2022 metų pastarųjų penkių metų vidutinė žalio pieno kaina Lietuvoje siekė 30 centų, o ES – 35 centus už kilogramą.

Nors teigiama, kad staigius žaliavinio pieno kainų svyravimus Lietuvoje lemia itin didelis pieno produktų eksportas, tačiau šis teiginys teisingas tik iš dalies. Lietuva eksportuoja beveik 70 proc. pieno produktų, perskaičiavus į žaliavinio pieno ekvivalentą. Tačiau dar didesnę priklausomybę nuo eksporto rinkų turi Danija ir Nyderlandai, kurių pieno produktų eksporto dalys atitinkamai siekia 75 ir 87 proc. Daug eksportuoja ir kitos ES šalys, pavyzdžiui, Vokietija ir Austrija – po 60 proc. Visose išvardintose šalyse žaliavinio pieno kaina vasarį siekė ES vidurkį arba buvo aukščiau jo.

Tarp kitų ES šalių Lietuva ryškiai išsiskiria mažų, iki kelių karvių laikančių, pieno ūkių gausa. Mūsų šalyje vidutinis pieno ūkio dydis – 17 karvių viename ūkyje, kai daugumos ES šalių vidutinės bandos siekia po 100-150 karvių ūkyje. Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, šį sausį pieną Lietuvoje pardavė 12 tūkst. ūkių, melžusių 202 tūkst. karvių.

Vieną pažangiausių pieno ūkio struktūrų Bendrijoje turinti Estija, jų efektyvumu nusileidžia tik Danijai. Estijos žemės ūkio gyvūnų našumo kontrolės 2023 metų sausio duomenimis, šalyje buvo 371 pieno ūkis, kuriuose melžta 81 tūkst. karvių. Vidutinis bandos dydis viename ūkyje siekė 218 karvių. Palyginti su Lietuva, Estijoje pieno ūkių skaičius yra 30 kartų mažesnis. Tačiau estai pagamina apie 60 proc. pieno kiekio, palyginti su visų prekinių pieno ūkių gamyba Lietuvoje.

Jeigu norime lygiuotis į ES, o ūkiai gauti stabilią europinį vidurkį siekiančią kainą, būtinos  struktūrinės permainos pagal ES pasiektus pieno ūkių standartinius vidurkius. Remiantis jais, Lietuvos pieno ūkių struktūra turėtų atrodyti taip: vidutinis karvių bandos dydis viename ūkyje – 100 karvių, bendras karvių skaičius 250 tūkst., pieno ūkių skaičius – 2,5 tūkst. Metinis gaminamas pieno kiekis nuo 2 iki 2,5 mln. tonų.

Deja, bet iki šiol mūsų šalies politikai į pieno sektorių žiūri ne kaip į verslą, bet rinkimuose dalyvaujantį elektoratą, vengiant prarasti rinkėjų simpatijas. Tokį požiūrį valdžia bando pateisinti socialine regionine politika, esą taip stabdomas kaimo vietovių tuštėjimas. Tačiau rinka ir konkurencija įrodė, kad kelių karvių ūkiai perspektyvų neturi – žvelgiant iš ekonominės pusės jie anksčiau ar vėliau išnyks.

Pieno sektorius valstybei yra strategiškai svarbus. Tačiau politikai turi atskirti, kas yra pieno gamybos verslas prekiniuose ūkiuose, o kas yra socialiai remtina ūkinė veikla. Smulkieji ūkininkai turi būti remiami, tačiau vertėtų tai daryti iš specialiųjų socialinių programų, o ne žemės ūkio verslo plėtrai skirtų nacionalinių ir ES investicinių lėšų.