Į redakciją paskambinusi laikraščio skaitytoja paprašė – parašykite, kad maro ir karo dramatizmas keičia mūsų žmonių požiūrį į gyvenimo vertybes: pritilusi Lietuva meldžiasi už mirusiuosius, lanko kapus, mažiau šiukšlina ir mažiau pykstasi. Parašykite, kad patirtų ir patiriamų negandų nuovargis daro savo šviesų darbą visuomenėje. 

Didesnį nutilimą šiomis dienomis visoje aplinkoje pastebime ir patys pritilę… Šiandieną, antradienį, baigiasi maldų oktava (aštuondienis) bažnyčiose.

Jau beveik dešimtmetį Krivasalio kaimo bendruomenė jungiasi bendrai maldai už iškeliavusius į Anapilį artimuosius, draugus, pažįstamus. Prigijusi graži tradicija – rinkitis į būrį šiltam pabuvimui draugėje, Krivasalyje išlieka. „Žmogus į namus – Dievas į namus“, – sekmadienį, sutikdama kraštiečius (po maldų kaimo kapinėse, kur šv. Mišias aukojo dekanas Vidas Smagurauskas), sakė Juozapota Laimutė Terleckaitė-Mickevičienė. Buvusių šeimininkų, Vytauto ir Antaninos Terleckų vaišingumo tradicijas šiame krašte tęsia ateinančios kartos, jų sodyba lieka mažu ir jaukiu žiburiu kiekvienam, sužvarbusiam rudens ūkuose, pasiilgusiam gimtinės ir primiršusiam šeimos ar Lietuvos istorijos faktus. Stebint krivasaliečių bendravimą, eilinį kartą suvoki, kaip svarbus kiekvienas toks pasibuvimas, tėvų namų aplinka, kurioje sutinkama ir išlydima su širdies šiluma ir palaiminimo žodžiais, kur nesijaučiama neprašytu svečiu. 

Turiu viltį, kad tėviškų apkabinimų šiomis dienomis nestigo po gimtinės skliautu, iš toli keliaujantys lankyti protėvių kapų rado vietos, kur prisiglausti sužvarbus, su kuo šviesią praeitį prisiminti. 

O laikraščio redakcijos skambučių sąraše lieka jūsų nusivylimai, kuomet kažkas išrauna daugiamečius augalus su šaknimis nuo artimųjų kapo, kažkas piktinasi „netradicinėmis“ gėlėmis kapinėse, dingsta paliktos žvakelės bet, visgi, nugali šio laikotarpio ramybė ir įsiklausymas. 

Ignalinietis senjoras, paskambinęsį redakciją, dėkojo už visą rašymą taip, kaip yra tikrovėje, už viešinamas socialines problemas ir kalbėjimą tekstuose, neprarandant vilties.

Visiems rašantiems linkiu sveikatos, pozityvaus mąstymo ir sugėbėjimo regėti per objektyvų atstumą visas diskusijas – kalbėjo laikraščio skaitytojas, kuriam rajono spauda yra neatskiriama jo gyvenimo dalis. Deja, globalizacijos vikšrai mėgina toliau traiškyti visus regioninės spaudos kelius, o grubios lobizmo politikos atstovai vienbalsiai aiškina apie naudą mažinamo skaičiaus pašto darbuotojų, apie gerovę nuotoliniame bendravime. Bet tai – jau kita, aštri tema, kurioje pavienių nusiskundimų niekas neklauso.

Mieli skaitytojai, šiandieną tenka nuolankiai pripažinti – mūsų laikas, tarsi artojas, virstančiose dienų vagose paskandinantis daug neišsakytos tiesos, per vėlai pastebėtų kraujuojančių būties žaizdų, nespėtų pasakyti esminių žodžių. O kas suartoje žemėje atsirinks?.. 

Ir visa materija be dvasios netenka prasmės. Viso pasaulio išminčiai teigia, kad netikintis žmogus sutrupa prie pirmos tvirtesnės problemų sienos savo kelyje, o tikintis tik stabteli ir – praeina kiaurai. Tai kas – mes – kasdienybe prisidengusios žemės dulkės, kad galėtume prieštarauti žmonijos šviesai ir sukauptai patirčiai laike?..

Sigita Telyčėnaitė ("Mūsų Ignalina")