Ir vėl mūsų „respublikinė“ žiniasklaida dejuoja ­– kaip sunku Lietuvoje gyventi paprastam žmogui. Nėra dienos, kad ar kokio nors TV kanalo žiniose, ar „skaitomiausiame“ portale nepasirodytų reportažas apie kokį nors pilietį, kuris vos galą su galu suduria, todėl priverstas pirkti tokius produktus, kurių ir galiojimas jau baigėsi, ir šiaip anksčiau tokius tik išmesdavo, o dabar jis priverstas taip maitintis, nes pinigų nėra, ir visa Lietuva jau žemiau skurdo ribos…

Jau ne kartą pastebėjau, kad žurnališiai, apie tokius „žmogelius“ pasakodami, niekada nepasiteirauja jo, o kodėl jis pinigų neturi: visi darbai per prasti, pensija per maža, ar kažkam kitam tuos pinigus reikia išleisti? Jeigu ir paminima kokia priežastis, tai paprastai – elektra kelis kartus pabrango, kuras pabrango, viskas, štai taip, viskas pabrango.

Nežinau, gal kam elektra ir brango kelis kartus (tegul dėkoja visiems tiems šauniesiems politikams, kurie agitavo – ir suagitavo – prieš atominę elektrinę. Mes suskaičiavome – už liepą turėsime mokėti trečdaliu daugiau. Kuras – na, kaime be jos neapsieisi, bet žurnališiams paprastai miestiečiai sunkiu gyvenimu skundžiasi, o jeigu mieste gyvenančiam pensininkui dar mašinos reikia, čia jau ne apie skurdą šnekėti.

Apskritai tokiuose reportažuose šmėžuoja tokia mintis: sunkmetis dabar todėl, kad Lietuva erzino Rusiją – vos ne todėl pastaroji Ukrainą užpuolė. Tad bloga yra dabartinė valdžia, nesugebanti sugyventi su geraisiais kaimynais. Reikia susitaikyti su Rusija, ir tada turėsime ir pigių dujų, ir pigaus benzino.

Išvada jums aiški? Kai išsirinksime iš Briuselio vadovaujamus „kovotojus už socialinį teisingumą“ ir buvusio „mento“ (nepainioti su policininkais; „mentas“ – tai drauge savotiškas, chamiškas mąstymo būdas) partiją, gyvenimas iš karto palengvės. O dabar – įsivaizduojate, lietuviai nė pasilinksminimams pinigų neturi, ir iš visų pramogų jiems liko tik bažnyčia…

Bažnyčia žurnališiams – tai baubas. Jeigu žmogus į ją vaikšto – tai jis, ko gero, ir gėjų nemėgsta, nes Bažnyčios mokymas tai smerkia. Tiesa, dabartinis kairuoliškasis popiežius lyg ir norėtų tai sušvelninti… Galų gale, popiežius – ne Dievas. 

Taigi, kokios pramogos lieka skurstančiam lietuviui? Apie teatrą nieko nesakysiu, teatras visais laikai buvo viena brangesnių pramogų. Bet! Vilniuje, pasak „Vikipedijos“, yra 39 teatrai. Ir jeigu išteik jų išsilaiko – vadinasi, žiūrovų pakanka.

O kinas – atsimenu, kadaise už rublį į vakarinį seansą galėdavai nueiti. Na, plačiaekranis (kai toks naujiena buvo) kainuodavo ar ne 1,30 rublio. O dabar, skundžiasi žurnališiai, net kinas brangus, bilietas į jį 30 eurų kainuoja. 

Paieškojau internete – bilietų į kiną, brangesnių negu 10,50 euro, neradau. Gal čia kažkur 30 eurų – įskaičiuojant visokius gėrimus ir ėdalus? Anksčiau žmonės kino žiūrėti eidavo, dabar – paėsti, ir šiuolaikinis kinas – tai čepsėjimas iš visų pusių. Ačiū, esu „seno raugo“ žmogus ir geriau jau per televizorių kokį filmą pažiūrėsiu. Kiek daugiau elektros sunaudosiu – išsimokėsiu.

Tiesa, tokios pramogos tik didmiesčiuose prieinamos. Ignalinoje kino teatro seniai nėra. Nėra – nereikia, reikėtų – greitai atsirastų. Užtat visokie koncertai ir festivaliai žmonių daug surenka. Ir pinigų jiems atsiranda. Štai praėjusį savaitgalį, kaip dabar madinga sakyti „praūžė“ „Galapagai“. Kodėl „Galapagai“, kaip jie su Galapagų salomis susiję? Negirdėjau, matyt, niekaip. Bet užtat kitoniškai, ne lietuviškai. Užtat, kaip sakydavo kadaise – „kad ir nežmoniškai, bi tik kitoniškai“. Dabar nebesako, „nežmoniškai“ tapo norma.

O galėtų būti koks nors „Palūšės“ festivalis. Nebus. Lietuviai mėgsta užsienietiškai pasivadinti. Girdėjote tokį atlikėją – Donny Montell? Pasufleruosiu: tai Donatas Montvydas. O kiek dar yra visokių užsienietiškai pasivadintų „atlikėjų“ (kai abejojama, ar žmogus moka dainuoti, vartojamas šitas žodis vietoj „dainininkas“) ir grupių. Kodėl užsienietiškai? Ogi visi svajoja išplaukti į „pasaulinius vandenis“. Kol kas išplaukusių nėra, vien priburbuliavę.

Koks buvo meninis „Galapagų“ lygis – kiekvienas apsilankęs gali spręsti pats. Bet pramoga buvo, to nenuginčysi. Ne tik ignaliniečiai linksminosi – buvo ir atvykėlių. Matyt, ne visiems, benzinas per brangus. Viena gal reikėtų išskirti – jaunųjų komikų pasirodymus. Žiniasklaida juos pavadino šmaikščiais ir „vietomis“ necenzūruotais. Taip, apie ką daugiau juokausi šiais laikais, jei ne apie antrą galą. Manoma, kad praėjusį savaitgalį „kurortinė teritorija“ Palūšė pagal antro galo paminėjimo dažnį neabejotinai užėmė pirmą vietą Lietuvoje ir gali vadintis dar ir „kultūros galu“.

Bet žinote, tas renginys Palūšėje buvo visai neblogas. Kodėl? Ogi „respublikinė“ spauda jo beveik neminėjo. O iš to, ką kasdien matome, girdime ir skatome, nesunku suprasti, kad žurnališiams apie tai, kas gražu, kalbėti neįdomu.

Kažkur skaičiau, kad žmones galima skirstyti į dvi grupes: žmonės bitės ir žmonės musės. Bitės lanko gražius žiedus, neša medų. O ant ko mėgsta tūpti musės – patys žinote. Tai štai, tarp žurnališių musių daug. Labai daug.

Arminė NORKĖ ("Mūsų Ignalina")