Pašarų krizė Europoje: šienas tampa kontrabandos preke, o ūkininkus prie sienos stabdo muitininkai

Šių metų vasaros sausra Europoje sukėlė ne tik pašarų trūkumą, bet ir neįprastą reiškinį – suaktyvėjusią nelegalią prekybą šienu bei kitais gyvulių pašarais. Prancūzijos ir Šveicarijos pasienyje muitinės pareigūnai sustiprino patikras, siekdami užkirsti kelią nedeklaruotam pašarų išvežimui. Situacija atskleidžia vis didėjančią įtampą Europos pašarų rinkoje: gyvulininkystės ūkiai stengiasi sukaupti atsargų žiemai, o dėl sausros sumažėjęs derlius didina konkurenciją dėl kiekvienos tonos šieno, šienainio ir kukurūzų siloso.

Kaip pranešė Šveicarijos visuomeninis transliuotojas RTS, Prancūzijos muitinės pareigūnai Aukštutinio Dū (Haut-Doubs) regione, netoli Šveicarijos sienos, 2026 metų rugpjūčio 17 dieną sustabdė traktorių, kuriuo buvo gabenamas nedeklaruotas pašarų krovinys. Nustatyta, kad šienas buvo vežamas į Šveicariją nesilaikant privalomų muitinės procedūrų. Ūkininkui skirta bauda, o krovinį teko realizuoti Prancūzijos teritorijoje. Incidentas paskatino didesnį pareigūnų dėmesį tarpvalstybinei prekybai pašarais.

Prancūzijos muitinės atstovai pripažįsta, kad iki šiol nelegalus šieno gabenimas nebuvo reikšminga jų darbo sritis. Tačiau šiemet padėtis pasikeitė. Vietos ūkininkai pastebėjo vis dažniau sieną kertančius traktorius, kurie Prancūzijos ūkiuose pasikrauna pašarų ir grįžta į Šveicariją. Kai kurie tokie kroviniai gabenami nesutvarkius eksporto ir importo dokumentų. Prancūzijos dienraščiui „L’Est Républicain“ muitinės atstovai patvirtino, kad dėl abiejose šalyse juntamo pašarų stygiaus tokio pobūdžio neteisėtų pervežimų daugėja.

Ši problema ypač aktuali kalnuotose pasienio teritorijose, kuriose nemažai gyvulininkystės ūkių įsikūrę daugiau kaip 1 000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Čia pašarų gamyba stipriai priklauso nuo natūralių pievų produktyvumo, vegetacijos laikotarpio trukmės ir kritulių. Vasaros sausra ne tik sumažino žolės derlių, bet ir apribojo galimybes sukaupti pakankamai atsargų artėjančiam žiemos šėrimo sezonui.

Padėties rimtumą rodo ir oficialūs Prancūzijos žemės ūkio duomenys. Rugsėjo 16 dieną šalies Nacionalinės Asamblėjos Ekonomikos reikalų komitete aptariant sausros padarinius buvo nurodyta, kad 2026 metų rugpjūčio 20 dieną sukauptas daugiamečių pievų žolės prieaugis buvo net 36 proc. mažesnis už 1989–2018 metų to paties laikotarpio vidurkį.

Daugelyje Prancūzijos regionų daugiau kaip pusė pievų buvo smarkiai pažeistos sausros. Penkiuose regionuose pašarų atsargos buvo daugiau kaip 50 proc. mažesnės už įprastą lygį, o aštuoniuose regionuose trūkumas siekė ne mažiau kaip 25 proc.

Remiantis parlamentiniame svarstyme pateiktais duomenimis, sausros padariniai palietė mažiausiai 15 tūkst. galvijininkystės ūkių, 2 150 avių augintojų ūkių ir 570 ožkininkystės ūkių. Dvylikoje iš trylikos Prancūzijos administracinių žemyninės šalies ir Korsikos regionų buvo fiksuojamas gyvulininkystės produkcijos mažėjimas arba gyvulių bandų mažinimas. Dešimtyje regionų taip pat pranešta apie padidėjusį gyvulių gaištamumą.

Sausra smarkiai paveikė ir kukurūzų auginimą. Prancūzijos parlamente pateiktuose pirminiuose vertinimuose nurodyta, kad grūdinių kukurūzų derliaus nuostoliai gali siekti apie 34 proc., o pašarinių kukurūzų – apie 30 proc. Tai ypač svarbu pienininkystės ir intensyvios galvijininkystės ūkiams, kuriuose kukurūzų silosas sudaro reikšmingą galvijų raciono dalį. Tokie nuostoliai reiškia ne tik mažesnį pašarų kiekį, bet ir didesnį papildomo pirkimo, transportavimo bei racionų koregavimo poreikį.

Šveicarijoje situacija taip pat sudėtinga. Užsitęsusi vasaros sausra sumažino šieno derlių ir kukurūzų produktyvumą daugelyje šalies vietovių. Šveicarijos federalinis žemės ūkio biuras pripažino, kad vėlesni rugpjūčio ir rugsėjo krituliai padėties iš esmės nepakeitė. Atsižvelgdama į gyvulininkystės ūkių poreikius, šalies valdžia ėmėsi išskirtinių priemonių pašarų importui palengvinti.

Nuo 2026 metų rugpjūčio 15 dienos Šveicarija laikinai panaikino muitus šviežiems ir silosuotiems pašariniams kukurūzams, kurių sausųjų medžiagų kiekis neviršija 60 proc. Anksčiau galioję muito ir garantinio fondo įmokų tarifai šiai kategorijai sumažinti iki nulio – 0 Šveicarijos frankų už 100 kilogramų bendrosios masės. Ši lengvata iš pradžių turėjo galioti iki spalio 31 dienos, tačiau rugsėjo 25 dieną Šveicarijos valdžia nusprendė jos taikymą pratęsti iki 2027 metų balandžio 30 dienos.

Sprendimą pratęsti lengvatinį režimą paskatino ne tik pašarų stygius, bet ir tarpvalstybinio transportavimo logistikos sunkumai. Be to, nuo spalio 1 dienos Šveicarijoje sumažinti importo mokesčiai kai kuriems skaidulinių medžiagų turtingiems pašarams, galintiems iš dalies pakeisti stambiuosius pašarus. Tokiu būdu siekiama suteikti gyvulininkystės ūkiams daugiau galimybių formuoti pašarų atsargas iki ateinančio pavasario.

Vis dėlto muitų panaikinimas nereiškia, kad pašarus galima laisvai gabenti per sieną be dokumentų.

Prancūzijoje eksportuojamus krovinius būtina deklaruoti, o sieną su komercinėmis prekėmis kirsti per atitinkamas muitinės procedūras vykdančius punktus. Šveicarijoje taip pat taikoma prievolė tinkamai deklaruoti importuojamus pašarus, o tam tikroms jų kategorijoms reikalingas bendrasis importo leidimas. Įprastam importui, net ir panaikinus muito mokestį, išlieka 2,6 proc. lengvatinis Šveicarijos pridėtinės vertės mokestis.

Tačiau pasienio ūkininkams taikomos ir išimtys. Prancūzijos bei Šveicarijos žemės ūkis istoriškai glaudžiai susijęs, todėl dalis šveicarų dirba žemę Prancūzijos teritorijoje. Pasak Juros kantono žemės ūkio rūmų direktoriaus François Monino, beveik kas dešimtas šio kantono ūkininkas turi dirbamų plotų Prancūzijoje. Tokių ūkių išauginta produkcija, laikantis nustatytų sąlygų, gali būti įvežama į Šveicariją pagal supaprastintas pasienio žemės ūkio prekybos taisykles.

Šios lengvatos taikomos žemės ūkio veiklai iki 10 kilometrų pločio pasienio zonoje. Tokiu atveju ūkininko paties užauginti pašarai gali būti įvežami nemokant muito ir PVM. Tačiau tai nėra bendras leidimas be deklaracijų gabenti iš kitų ūkininkų nupirktą šieną. F. Monino vertinimu, apie 99 proc. ūkininkų ir prekybininkų, kurie pašarus perka kitose Prancūzijos vietovėse ir importuoja į Šveicariją, laikosi nustatytų muitinės reikalavimų.

Tikslaus 2026 metų pašarų kainų padidėjimo visoje Prancūzijoje ar Šveicarijoje iš turimų duomenų nustatyti negalima, tačiau pasiūlos sumažėjimas sudaro aiškias prielaidas kainų spaudimui.

Pavyzdžiui, 100 melžiamų karvių banda, per dieną vienai karvei sunaudojanti vidutiniškai 20 kilogramų kukurūzų siloso natūraliu svoriu, per 180 dienų šėrimo laikotarpį sunaudotų apie 360 tonų šio pašaro. Jei ūkyje būtų sukaupta 30 proc. mažiau siloso, nei reikia tokiam laikotarpiui, papildomai tektų įsigyti arba kitais pašarais pakeisti maždaug 108 tonas. Tai iliustracinis apskaičiavimas, o ne konkretaus ūkio faktiniai duomenys, tačiau jis parodo, kokį finansinį krūvį gali sukelti net dalinis pašarų derliaus praradimas.

Pašarų stygius verčia ūkininkus ne tik ieškoti naujų tiekėjų, bet ir keisti šėrimo strategijas, perskaičiuoti pašarų energetinę bei maistinę vertę, vertinti alternatyvių žaliavų panaudojimą. Esant nepakankamoms atsargoms, daliai ūkių gali tekti mažinti gyvulių skaičių. Tai ypač sudėtingas sprendimas pienininkystės ūkiams, nes produktyvios bandos atkūrimas reikalauja laiko ir papildomų investicijų.