G. Stanišauskas: Kas galima įtakingam ūkininkui, negalima kitiems?

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) vadovo Fortunato Dirginčiaus nušalinimo istorijoje atsiranda vis daugiau naujų aplinkybių ir detalių, kurios verčia klausti ne vien apie korupcijos rizikų valdymą NMA. Be ne mažiau svarbūs ir dar keli dalykai. Pavyzdžiui, kas vyko likus trims dienoms iki F. Dirginčiaus nušalinimo žemės ūkio ministro Kęstučio Mažeikos kabinete ir ar įtakingų žemdirbių atstovų bandymas pakeisti konkrečiam ūkininkui nepalankų NMA sprendimą netapo politinės įtampos tarp ministro ir NMA vadovo įrankiu.

Kodėl dėl stambesnio ūkininko galima išspirti ministro K. Mažeikos duris, nurodinėti NMA direktoriui kaip jam elgtis, o kiti tūkstančiai ūkininkų lieka „be stogo“? Ar tik su partijos „Vardan Lietuvos“ deleguoto K. Mažeikos atėjimu į ŽŪM neįsigalėjo telefoninė teisė, kai asmenys, pasitelkę įtaką ir pažintis, pamina valstybėje įtvirtintą teisę, kur teisingumą vykdo teismai, o valstybės įstaigos (kuria neabejotinai yra ir NMA) užtikrina valstybės deleguotų funkcijų įgyvendinimą? Čia mes nediskutuojame, gerai jos dirba ar blogai. Klausiame tik apie teisę, prisiminę sparnuotą frazę – „Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“ („Quod licet jovi, non licet bovi“) arba tiesiog, kai vienos taisyklės galioja vieniems, o kitos – kitiems. O dar paprasčiau – dvigubi standartai.

Bet iš pradžių pabandykime išsiaiškinti, kas gi nutiko. Rugsėjo 18-ąją Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas Jonas Vilionis paskambino NMA direktoriui F. Dirginčiui ir prašė pakeisti NMA sprendimą dėl vieno Elektrėnų rajono ūkininko, iš kurio agentūra siekia susigrąžinti apie 140 tūkst. eurų paramos.

NMA buvo apribojusi disponavimą ūkininko turtu. F. Dirginčius keisti sprendimą atsisakė, remdamasis tuo, kad NMA veiksmams jau buvo pritaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas, o ne šiaip koks Jonas iš Prienų rajono. Teismas, o ne „Facebook“ komentatorius ir net ne ministras arba premjeras, o Teismas.

Kaip tik panašiu metu vyko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) kratos NMA dėl direktoriaus pavaduotojo Tomo Orlicko galimų nusižengimų. Būtent NMA inicijavo šiuos patikrinimus, kai dar šių metų liepą kreipėsi dėl T. Orlicko veiklos į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisija (VTEK) ir teisėsaugą. Iš to ir atliktos kratos. Bet čia klausimas ir kitas, ar yra tik vienas ikiteisminis tyrimas, ar du tyrimai. Nes FNTT kratas NMA atliko du kartus. Todėl galbūt dar ne viską žinome apie FNTT agentų darbą. Bet grįžkime prie susitikimo ministro kabinete. Tai visgi įdomiau.

Rugsėjo 21-ąją F. Dirginčius į ŽŪM atvyko aptarti visai kito klausimo – situacijos NMA po teisėsaugos atliktų kratų. Tačiau ministro K. Mažeikos kabinete jo jau laukė J. Vilionis, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) prezidentas Nerijus Gricius ir ūkininkas, dėl kurio sankcijos NMA vadovas buvo sulaukęs prašymo vos prieš kelias dienas. Apie tokį susitikimą viešoje ministro darbotvarkėje paskelbta nebuvo, vėliau motyvuojant „žmogiška klaida“.

„Agrobitei“ Nerijus Gricius taip pat yra patvirtinęs, kad į ministeriją buvo atvykta atstovauti būtent konkretaus ūkininko interesams. Pats N. Gricius yra dar ir AB „Lietuvos veislininkystė“ direktorius, kurios 98,95 % akcijų paketas priklauso valstybei, o įmonė yra pavaldi ŽŪM.

Tad visas susitikimo kontekstas pas K. Mažeiką atrodė mažų mažiausiai neįprastas: NMA direktorius F. Dirginčius kviečiamas į susitikimą viena tema, tačiau ministro kabinete faktiškai patenka į pokalbį dėl individualaus NMA administracinio sprendimo, kurį F. Dirginčius jau buvo atsisakęs keisti. Ir pakeisti jo tiesiog negali, nes aukščiau jo yra Teismas.

Kas vyksta po to? LRT Tyrimų skyriaus šaltinių teigimu, J. Vilionis susitikime kalbėjo pakeltu tonu ir reikalavo išspręsti ūkininko problemą bei panaikinti, jo vertinimu, neproporcingas sankcijas. Pats J. Vilionis spaudimą neigia ir sako tik gynęs ūkininko interesus. Ministras K. Mažeika taip pat teigia jokio spaudimo nejautęs ir pats NMA vadovui nenurodinėjęs, kaip spręsti bylą.

Tai tada klausiame, kokio velnio reikėjo velti į visą šį reikalą F. Dirginčių, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo padėjęs tašką? Nesiimsiu vertinti teismo apribojimų proporcingumo žemdirbiui. Tai ne pirmas ir ne paskutinis ūkininkas, sulaukiantis itin griežtų sankcijų iš NMA, o vėliau ir nepalankių teismų sprendimų. Bet jei tai sisteminė problema, tai ją ir reikia spręsti sistemiškai, o ne „telefoninės teisės“ principu. Pavyzdžiui, surinkti 5-10 žemdirbių, kurie sulaukė sankcijų iš NMA ir visa tai aptarti viešame susitikime, deklaruojant jį tiek ministro, tiek NMA direktoriaus darbotvarkėje. Vėliau išplatinant ir pranešimą spaudai, kad štai, ministras, įvertino situaciją kartu su ūkininkais, NMA direktorius tam pritarė ir ketinama inicijuoti vienokius ar kitokius teisės aktų pakeitimus. Taškas. Viskas skaidru ir paprasta kaip dukart du.

Bet dabar yra kitaip. Kaip jaustis tiems kitiems šimtams ar tūkstančiams žemdirbių, kuriems ta „telefoninė teisė“ nepasiekiama.

Todėl neatsitiktinai, mėgindamas apsirūpinti teisiniais instrumentais (tikėtina ateities teisiniuose ginčuose su ŽŪM), kai tave tiesiog nori išspirti iš NMA direktoriaus kėdės, F. Dirginčius tą pačią dieną susitikimą deklaravo korupcijos prevencijos patarėjui ir teisės departamento direktoriui. Buvo padarytas atitinkamas įrašas ir žurnale.

Ir kol J. Vilionis LRT aiškina, kad panašiai ūkininkų interesus gina ir kitais atvejais bei „kada man reikia, tada aš einu“, neišvengiamai kyla klausimas: „O kur riba?“

Didelės ir politiškai įtakingos žemdirbių organizacijos turi tiesioginį priėjimą prie ministro. Tai savaime nėra pažeidimas – interesų grupės turi teisę kalbėtis su valdžia. Tačiau visiškai kitoks klausimas kyla, kai ministerijos kabinete pradedamas spręsti ne bendras žemės ūkio politikos klausimas, o konkretaus paramos gavėjo individuali byla. Ypač kai NMA sprendimas tam ūkininkui jau buvo nepalankus, teismas agentūros veiksmams buvo pritaręs, o pats NMA vadovas prieš kelias dienas buvo atsisakęs sprendimą keisti.

Tokiame kontekste įtakingų ūkininkų lyderių galimybė faktiškai be viešos darbotvarkės patekti į ministro kabinetą ir ten akis į akį spręsti konkretaus ūkininko administracinę problemą gali sudaryti visiškai kitokias galimybes nei turi eilinis Lietuvos ūkininkas.

Vadinamoji „telefoninė teisė“ toli gražu nėra gėris. Net jei kalbame apie tai, kad giname ūkininkus. Ne. Neginame. Tokia praktika skatiname teisinį nihilizmą – įsitikinimą, kad formalias procedūras galima apeiti turint pakankamai įtakos ir tinkamų pažinčių. Ir jei ūkininkas po teismo apribojimų neturi kuo šerti gyvulių, keliame sisteminį, o ne pavienio žemdirbio klausimą. Tai yra esmė.

Šiuo atveju F. Dirginčius pasielgė labai apdairiai. Deklaravo susitikimą. Jam nereikėjo jokios „žmogiškos klaidos“.

Ko laukti toliau? Pagal klasikinę schemą, pasigirsta jau ministro ir J. Vilionio gynėjų balsai. Ir tai normalu. Tačiau lygiai taip pat būtų normalu, jei panašių nedeklaruotų susitikimų daugiau niekada nenutiktų.

Ir tam pirmiausiai pasitarnautų kreipimasis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK), kuri galėtų ištirti, ar čia nebuvo nusižengimo sudėties mažų mažiausiai bent jau etikai. „Agrobitė“ su tokiu paklausimu jau kreipėsi į VTEK.

O jei žvelgtume dar giliau, būtų labai gerai, jei teisėsauga išsiaiškintų, ar nėra požymių, atitinkančių Baudžiamojo Kodekso 288 straipsnio kontekste. Čia „Agrobitė“ jau kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su analogišku paklausimu.

Priminsiu, kad BK 288 straipsnis (“Kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą“) numato, jog Valstybės tarnautojas, visuomenės veikėjas, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, kuris naudodamasis savo įtaka kišosi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą siekdamas priversti atsisakyti teisėtų veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus savo ar kitų asmenų naudai, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Jei tokių požymių būtų, grėsmė kyla ne tik J. Vilioniui, bet ir K. Mažeikai. Generalinis prokuroras veikiausiai kreiptųsi į Seimą dėl K. Mažeikos teisinės neliečiamybės panaikinimo, jei ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas