Biržuvėnų dvaras – unikalus medinių ir mūrinių statinių kompleksas. Vienas iš nedaugelio, kuris beveik visas išlikęs. Čia labai ryškiai galime pamatyti, kaip kadaise atrodė Lietuvos dvarai.

Sutvarkyta tik reprezentacinė dalis

Viena dvaro dalis vadinama reprezentacine. Joje – rūmai, oficina (tarnų namas), vežiminė ir arklidė. Visi šie pastatai restauruoti. Rūmai – po 2004 metų gaisro, o vežiminė ir arklidė buvo visiškai sugriuvusios, supuvusios – tad pastatė iš naujo. Dar riogsojo suklypusi, suvargusi oficina – ją nugriovė ir surentė naują pastatą. Taigi čia autentikos neliko, matome senųjų pastatų imitacijas.

Po gaisro ne kažin kas liko ir iš dvaro rūmų – vien apdegę sienojai. Juos nugramdė, apkalė lentomis, uždengė naują stogą, viduje viską įrengė naujai. Rūmuose autentiški tėra po šiuolaikinėmis medžiagomis paslėpti apsvilę rąstai ir atstatyti židiniai. Autentiška išliko ir patalpų struktūra.

Apie rūmus, vežiminę, arklidę ir oficiną sutvarkyta aplinka, paliekant daugelį senų medžių.

Už rūmų stataus skardžio papėdėje telkšo tvenkinio augmenija apžėlę tvenkinio likučiai. Pasakojama esą šio tvenkinio dugnas buvo išgrįstas akmenimis. Lomoje už rūmų išlikusi ir mūrinė ledainė.

Rūmai restauruoti, gavus Europos Sąjungos paramą. Pripirkta senovinio stiliaus baldų – imitacijų. Reprezentacinę dvaro dalį kurį laiką valdė Žemaitijos turizmo informacijos centras, bet įspūdingesnės veiklos čia neišvystė. Lankytojai galėjo rūmų patalpose pasižiūrėti, kaip kadaise gyveno dvarininkai. Savivaldybei nusprendus išnuomoti rūmus ir visą reprezentacinę dalį, baldai buvo išgabenti į Telšius ir išdalinti įvairioms įstaigoms. Tik štai šiemet nuomininkas pareiškė esą jam čia veikla nuostolinga ir panorėjo nutraukti nuomos sutartį. Neseniai įvykusiame Savivaldybės tarybos kolegijos posėdyje nutarta vėl dvaro reprezentacinę dalį perduoti Žemaitijos turizmo informacijos centrui: juk kažkas šį turtą turi valdyti, prižiūrėti. Panašu, vėl teks atgal atgabenti baldus – kam bus įdomūs tušti rūmai?

O arklidė ir vežiminė – vien tik pastatai. Nelabai sugalvojo, kam juos pritaikyti. Tarnų name buvo įsikūrusi kavinė. Verslas nesisekė, užsidarė.

Į pietus nuo komplekso telkšo gražus užtvenktos Virvytės tvenkinys, pamėgtas vietos ir atvykstančių žvejų.

Vakarinėje dvaro dalyje išlikęs vadinamasis inžinieriaus namas, mūrinis buvusio kartono fabriko pastatas, kuriame dabar veikia hidroelektrinė. Inžinierių name veikia kraštotyrininkės Aldonos Simonavičiūtės įkurtas muziejėlis.

Vakaruose už Virvytės ir dabar tebėra žmonių apgyvendinti buvę dvaro kumetynai bei darbininkų namai. Netoliese – Gorskių šeimos kapinės.

Šimtmečius dvarą valdė Gorskiai

XVI amžiuje Biržuvėnus valdė Kęstartai, vėliau – Tolvaišai, Vainos. Šie 1667 metais dvarą pardavė Mikalojui Gorskiui. Nuo tų laikų iki pat sovietmečio nusavinimo 1940 metais dvaras priklausė Gorskių giminei.

Kultūros vertybių departamento Biržuvėnų dvaro pažymoje rašoma, kad 1889 metais dvarui priklausė 1197 dešimtinės dirbamos, 533 dešimtinės kitos žemės, 1 tūkst.67 dešimtinės miško. Viena dešimtinė – 1,0925 hektaro. Prieškario metais po dvarų parceliacijos Biržuvėnų dvarui liko apie 200 hektarų žemės.

Dauguma dvaro pastatų suręsti XIX amžiaus antrojoje pusėje-XX amžiaus pirmojoje pusėje. Tačiau dvaras išlaikė dar XVIII amžiuje susiformavusią struktūrą. Bet ne visi pastatai išliko. Kadaise dvaro teritorijoje buvo karčema, bravoras, stalių dirbtuvės, plytinė, daržinė popieriui džiovinti, kapinėse – mūrinė koplyčia.

Prie visų išlikusių pastatų įrengti informaciniai stendai.

Biržuvėnuose yra nedidelis piliakalnis, vadinamas Koplyčkalniu, Bambizkalniu. Mat ant piliakalnio kadaise stovėjo koplyčia, tikriausiai pastatyta reformatorių Tolvaišų ar Vainų XVI amžiaus pabaigoje ar XVII amžiaus pirmojoje pusėje. Buvus čia koplyčia liudija piliakalnio pavadinimas. O antras pavadinimas – Bambizkalnis – mena reformatus. Mat viena iš žodžio „bambizas“ reikšmių – reformatų kunigas. Neaišku, kiek reformacija įsišaknijo Biržuvėnuose ir aplink juos, bet Gorskiai jau buvo katalikai. Ir, gali būti, koplyčią jie valdė bei naudojo katalikiškoms religinėms apeigoms.

Liūdnas Pirmojo pasaulinio karo atminimas – akmenine tvora aptvertos žuvusių vokiečių karių kapai. Gurguolę lydėjusius vokiečius užpuolė ir išžudė netikėtai į jų užnugarį įsiveržęs rusų kazokų raitelių eskadronas.

Prie žvyrkelio į Luokę yra mūrinis koplytstulpis, pastatytas 1764 metais ir dabartine savo vargana išvaizda akivaizdžiai pasakantis, kiek Telšių rajono valdžiai rūpi paveldas.

Ūkinio komplekso pastatai – apverktini, nors jie ir paveldo objektai.

2017 m. gruodžio 1 d. 13 val. Biržuvėnuose buvo pašventintas naujai atstatytas skenduolių kryžius. Pasakojama, kad XX amžiaus pradžioje, važiuodami užšalusiu tvenkiniu, įlūžo vestuvininkai ir 14 žmonių paskendo.

Nykimo ir irimo vaizdai

Pasivaikščiojus reprezentacine dvaro dalimi, pasigrožėjus tvenkiniu, žvilgtelėjus į užtvanką ir vakaruose likusius buvusių kumetynų pastatus, liūdna užsukti į vakaruose išsidėsčiusią ūkinę dalį.

Rytuose už „blizgančios“ reprezentacinės dalies – buvusio kumetyno pastatas, kuriame gyvena šeimos. Matome pastatą – nuo metų naštos suvargusį senolį. Šalia kažkokie suklypę iš lentų sukalti gyventojų statiniai, toliau – lyg daržai, lyg sodas.

Gerai išsilaikė mūrinė „obuolinė“. Joje, gražiai ir kruopščiai susitvarkiusi aplinką, gyvena šeima.

Stovi raudonų plytų kiaulidė su sovietmečiu suręstu silikatinių plytų priestatu.  Šis senovinį kiaulidės pastatą sudarkė. Dar labiau į rytus – aukštas, medinis svirnas. Toks tarsi susigūžęs, tarsi laukiantis, kad jį kas nors bent minimaliai suremontuotų. Sakoma, svirne buvo ir koplyčia.

Apdraskyta, apgriuvusi raudonų plytų karvidė. O buvo puošnus, kaip ūkinis, pastatas. Tokių daugybė – sveikesnių ir pasiligojusių – išliko Gruzdžių dvare. Karvidė nyksta. Neva Savivaldybės administracija kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydami pinigų nors užkonservavimui – iš biudžeto gaila skirti: juk paveldas ne nauji klebono „rūmai“ su penkių kambarių butu.

Laiko ir vėjų apdraskyta didžiulė daržinė. Prieš keletą metų dar viena tokia kažkodėl sudegė. O, paveldosaugininkų teigimu, šios daržinės Lietuvoje – unikalios.

Alvydas Ivončius ("Kalvotoji Žemaitija")