Savivaldybės taryba leido dešimčiai metų ne konkurso būdu išnuomoti Biržuvėnų dvaro restauruotų pastatų kompleksą. Mat ankstesnis nuomininkas sutartį nutraukė, nes verslo čia išvystyti nesisekė. Dvarą už simbolinę kainą nuomosis Žemaitijos turizmo informacijos centras.
 

Mato tarsi verslo objektą
Tarybos posėdyje Tomas Lekavičius pareiškė esą Savivaldybė neturėtų užsiimti verslu, kadangi jos įstaiga „darys verslą ir konkurenciją verslui“. Esą reikėjo ieškoti kito nuomininko.
Karolis Andrijauskas papriekaištavo, kad atsisakyta privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės, koncesijos modelio. Mantas Serva aptiko analogiją su Germanto vila. Ja rūpinosi Savivaldybės įstaiga, išleista šimtai tūkstančių, tačiau naudos jokios – vila buvo „nugyventa“.
Meras Tomas Katkus atsakė, kad koncesijai reikėtų investuoti 3-5 milijonus eurų, bet nepaaiškino, kodėl.
Algirdas Bacevičius, kaip jam būdinga, pareiškė, kad rajono valdžia nieko Biržuvėnų dvaro pastatuose išvystyti negalės.
Žemaitijos turizmo informacijos centro vadovas Egidijus Vaškelevičius paaiškino, kad dvaro pastatų komplekse per metus galima užsidirbti nebent dviejų mėnesių išlaidoms. O iš biudžeto reikėtų maždaug 53 tūkst. eurų. E.Vaškelevičius tikisi, kad Biržuvėnuose laikinai reziduotų menininkai, užklystų piligrimai, būtų galima įrengti ekspoziciją dvaro savininkams Gorskiams atminti.
Kaip matome, Savivaldybės taryboje tvyrojo dvaro pastatų komplekso, kaip komercinio įrankio, nuomonės. Kai kuriems atrodo, kad Biržuvėnuose įmanoma išvystyti tokią komercinę veiklą, kuri net pelno duotų.
Visgi sudegusių dvaro rūmų, griūvančio tarnų namo bei visiškai supuvusių arklidės ir vežiminės pastatų atstatymas turėjo visai kitokį tikslą – išsaugoti Biržuvėnų dvaro pastatų kompleksą kaip paveldo objektą.

Svarbiausias tikslas – paveldo išsaugojimas
Lietuvoje nedaug tėra dvarų, ypač medinės architektūros, kurių beveik visi pastatai išlikę. Atkurta buvo reprezentacinė dvaro dalis, tačiau ūkinė su svirnu, karvide, kiaulide, daržine ir kitais pastatais tebėra apleista. Pastatai griūva, pūva.
Turbūt iš reto paveldo objekto galima uždirbti tiek, kad būtų įmanoma išlaikyti ir pastatus, ir juos prižiūrinčius žmones. Biržuvėnų dvaro pastatų kompleksas – tarsi muziejus po atviru dangumi.
Panašu, ne visiems Tarybos nariams aišku, kuri koncepcija svarbesnė – uždarbiavimo ar paveldo saugojimo. O analogija su Germanto vila čia visai netinkama, nes tai visiškai kitokie bei skirtingos paskirties objektai.
Prieš keletą metų Savivaldybė restauruotą Biržuvėnų dvaro pastatų kompleksą išnuomojo vienai verslo bendrovei. Kaip minėta, jai iš to naudos nepavyko išpešti, todėl sutartį nutraukė. Pastatų kompleksą, teritoriją vis dėlto turi kažkas prižiūrėti. Todėl ir nuspręsta „išnuomoti“ Žemaitijos turizmo informacijos centrui, kad bent šeimininkas atsirastų.
Laimė ar nelaimė, bet rajone yra likęs dvaro pastatų kompleksas, keliantis rūpesčių, būtinų išlaidų. Aišku, Žemaitijos turizmo informacijos centras plačios komercinės veiklos čia neišvystys, tačiau kultūrinę, edukacinę – gali.
Norintiems „komercionalizuoti“ Biržuvėnų dvaro pastatų kompleksą, galime priminti Žemaitijos kaimo muziejų. Jis taipogi anaiptol „neatsiperka“, nes ir tikslas kitoks – išsaugoti nors dalį priminimo apie valstiečių gyvenimą, jų trobesius, buitį. Biržuvėnų dvaro pastatų kompleksas mena dvarą kaip ūkinį vienetą ir dvarininkų gyvenimo buitį. Vadinasi, rajone turime du objektus, atspindinčius ir valstiečių, ir dvarininkų gyvenimą.
Kartu su pastatais nutarta Žemaitijos turizmo informacijos centrui perduoti ir dvaro rūmų baldus. Jie – šiuolaikinė senovinių baldų imitacija, turėjusi bent dalinai atspindėti dvarininkų gyvenimo buitį. Nutarus privačiai bendrovei išnuomoti pastatus, baldai buvo išgabenti į Telšius ir išbarstyti po įvairias įstaigas. Dabar juos teks vėl suvežti į Biržuvėnus.