Pieno vartojimo evoliucija: dalis pasaulio pieną geria, dalis – valgo

Pasaulis ateinantį dešimtmetį suvartos daugiau pieno. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta ir pieno gamintojui palanki žinia. Tačiau bendras vartojimo augimo skaičius slepia labai skirtingus procesus.

Skirtingose pasaulio dalyse pieno paklausą formuoja ne tos pačios jėgos. Vienur ją pirmiausia augina gyventojų skaičius, didėjančios pajamos ir geresnis produktų prieinamumas. Kitur bendras vartojimas beveik nebeauga, tačiau sparčiai keičiasi tai, kokius pieno produktus žmogus renkasi. Todėl vien prognozės, kiek pieno pasaulis suvartos po dešimties metų, nepakanka. Reikia pažiūrėti, kas vyksta su pačiu vartotoju.

Vienur pieno tiesiog reikia daugiau

OECD ir FAO prognozuoja, kad iki 2035 m. ypač sparčiai didės šviežių pieno produktų vartojimas Azijoje, pirmiausia Indijoje ir Pakistane. Augimą čia lemia keli procesai vienu metu: daugėja gyventojų, kyla pajamos, vyksta urbanizacija ir vis daugiau žmonių gali sau leisti daugiau gyvūninės kilmės maisto.

Prognozuojama, kad iki 2035 m. pieno sausųjų medžiagų suvartojimas vienam gyventojui Indijoje pasieks apie 33 kg, Pakistane – apie 44 kg. Mažų ir žemesnių vidutinių pajamų šalyse didžioji dalis pieno ir toliau bus suvartojama šviežių bei tradicinių pieno produktų pavidalu. [1]

Tai yra platesnio maisto vartojimo pokyčio dalis. OECD–FAO vertinimu, didelę pasaulio maisto paklausos augimo dalį artimiausią dešimtmetį kurs būtent mažesnių ir vidutinių pajamų šalys. Didėjant pajamoms, mityboje daugiau vietos atsiranda gyvūninės kilmės produktams. [2]

Žinoma, Indijos negalima įsivaizduoti kaip šalies, kuri tiesiog pradeda gerti daugiau stiklinių pieno. Ji turi senas fermentuotų pieno produktų, ghee ir kitų tradicinių produktų vartojimo tradicijas. Tačiau ekonominė kryptis aiški: augant vartojimui rinkai reikia didesnio bendro pieno kiekio. Šiose rinkose pieno sektoriaus augimas vis dar pirmiausia yra kiekio augimas.

Turtingame pasaulyje pienas keičia formą

Brandžiose rinkose vyksta visai kitas procesas. OECD–FAO prognozuoja, kad aukštų pajamų šalyse šviežių pieno produktų vartojimas vienam gyventojui mažės. Tačiau tuo pat metu toliau augs sūrio vartojimas, o pačių šviežių pieno produktų kategorijoje matomas poslinkis nenugriebto pieno, grietinėlės ir pieno riebalų naudai. [1]

JAV šią transformaciją galima matyti labai aiškiai. Nuo 2009 iki 2024 m. bendras skysto pieno pardavimas sumažėjo nuo maždaug 55,4 iki 43,2 mlrd. svarų – apie 22 %. Tačiau nenugriebto pieno dalis per tą laiką smarkiai išaugo: 2012 m. ji sudarė 26 % skysto pieno pardavimo, o 2024 m. jau 39 %. [3]

Vadinasi, žmogus gali gerti mažiau pieno, bet kartu rinktis riebesnį pieną. Didžiojoje Britanijoje matomas dar vienas šio pokyčio pjūvis. Per 12 savaičių iki 2026 m. rugpjūčio 8 d. bendras perkamo karvių pieno kiekis sumažėjo 1,3 %, tačiau nenugriebto pieno pardavimai padidėjo 1,4 %. Sūrio buvo nupirkta 2,5 % daugiau, o „cottage cheese“ pardavimo apimtys išaugo 43 %. Šią kategoriją stiprina baltymingų ir patogių užkandžių populiarumas. [4]

Ne visos pieno riebalų kategorijos juda viena kryptimi. Pavyzdžiui, tuo pačiu laikotarpiu bendras sviesto pirkimas Didžiojoje Britanijoje sumažėjo. Tačiau ankstesniuose 2026 m. AHDB duomenyse blokinio sviesto pardavimai augo, o viena to priežasčių buvo siejama su vartotojų orientacija į mažiau perdirbtus ir „natūralesnius“ produktus. [5]

Todėl kalbėti apie visuotinį „riebalų sugrįžimą“ būtų per paprasta. Vis dėlto pieno rinkoje aiškiai matyti, kad ilgą laiką Vakarų mityboje dominavusi kryptis „mažiau riebalų – geriau“ nebėra tokia vienareikšmė.

Tai gali būti ir vienas platesnio vartotojų elgsenos pokyčio signalų. Pieno rinkoje jau matome didesnį dėmesį baltymams, produkto sudėčiai, natūralumui ir mažesniam perdirbimui. Ar panašūs procesai vyksta ir kitose maisto kategorijose, reikėtų nagrinėti atskirai. Brandžioje rinkoje klausimas todėl tampa nebe vien kiek pieno žmogus suvartoja, bet vis labiau – kokiu pavidalu jis jo nori.

Kinija leidžia pamatyti transformaciją vykstant

Jeigu pasaulį bandytume padalyti tik į rinkas, kurioms reikia daugiau pieno, ir rinkas, kuriose pienas keičia formą, schema būtų pernelyg paprasta. Kinija įdomi todėl, kad joje galima stebėti patį perėjimą. Pieno produktų vartojimas vienam gyventojui čia vis dar gerokai mažesnis negu Europoje ar Šiaurės Amerikoje, todėl erdvės vartojimui augti išlieka daug. Tačiau šalies pieno rinka jau nebėra paprasta istorija apie tai, kaip kylant pajamoms žmonės pradeda gerti vis daugiau pieno.

USDA FAS 2025 m. Kinijos pieno sektoriaus apžvalgoje jau kalbama apie perteklinio skysto pieno problemą. Tuo pat metu didieji perdirbėjai investuoja į sūrį, sviestą ir funkcinius pieno miltelius. Sūrio bei sviesto paklausą vis labiau kuria restoranai, kepyklos, kavos ir arbatos tinklai. [6]. Tai rodo, kad didesnės pajamos ir urbanizacija ilgainiui keičia ne tik suvartojamo pieno kiekį. Keičiasi vartojimo situacijos, produktų įvairovė, patogumo poreikis ir tai, už ką vartotojas pasirengęs mokėti daugiau.

Kinija todėl nėra trečia, niekur netelpanti kategorija. Ji veikiau leidžia pamatyti, kaip pieno vartojimo struktūra keičiasi ekonomikai ir visuomenei vystantis. Tačiau tai nėra universali schema, kurią anksčiau ar vėliau pakartos kiekviena šalis. Kultūra, mitybos tradicijos, demografija, laktozės toleravimas, vietinė perdirbimo pramonė ir prekybos politika gali nuvesti labai skirtingais keliais. Indija nebūtinai taps Kinija, o Kinija – Europa.

Svarbesnė pati kryptis: ekonomikai bręstant, vartotojo santykis su pienu gali keistis nuo bendro kiekio didinimo prie vis sudėtingesnio pasirinkimo, kokio pieno produkto jam reikia ir kokią funkciją jis turi atlikti.

Vartotojo pasirinkimas pasiekia ūkį

Šioje vietoje vartojimo tema nustoja būti vien mažmeninės prekybos ar marketingo klausimu. Stiklinė pieno, sūris, sviestas ir baltyminis jogurtas gaminami iš tos pačios žaliavos, tačiau jų ekonomika nėra vienoda. Skirtingiems produktams reikia kitokio riebalų ir baltymų santykio, kitokių perdirbimo technologijų ir kitokių gamybos pajėgumų. Skiriasi ir vertė, kurią galima sukurti iš to paties pieno kiekio.

Todėl pasikeitus vartojimo struktūrai pradeda keistis perdirbėjų produktų portfeliai, investicijos ir eksporto prioritetai. Kartu keičiasi ir pieno komponentų paklausa. OECD–FAO prognozėse jau matyti, kad pieno riebalų ir neriebalinių sausųjų medžiagų perspektyvos nėra vienodos. Stipresnė pieno riebalų paklausa atsispindi ir skirtingose sviesto bei lieso pieno miltelių kainų trajektorijose. [1]

Ūkininkas vartotojo pasirinkimo tiesiogiai nemato. Tačiau jį pamato perdirbėjas – per tai, kokius produktus apsimoka gaminti, į kokius pajėgumus verta investuoti ir kokių savybių reikia žaliaviniam pienui. Todėl vartojimo pokyčiai ilgainiui pasiekia ir ūkį. Pieno vertę lemia ne vien jo kiekis. Vis daugiau reikšmės turi pieno sudėtis ir tai, kokią vertę iš jos gali sukurti visa grandinė.

Būtent todėl pieno vartojimo evoliucija nėra tolima istorija apie besikeičiančius pirkėjų įpročius. Ji yra ankstyvas signalas apie tai, kokio pieno ateityje reikės – iki pat ūkio vartų.