Vilniaus miesto ir privačius želdynus kurianti sodininkė Renata Mikailionytė sako, kad nors sodas turi padėti atskleisti žmogaus tapatybę, labai svarbu nepamiršti ir jame augančių augalų bei visos aplinkos, derinantis prie jos diktuojamų sąlygų. Tad sodininkystės ir apželdinimo tendencijos pamažu kinta tvarumo link, skatindamos kurti aplinkai draugiškus sodus su natūraliomis gamtinėmis buveinėmis bei laimingais augalais.

„Sodininkystė ir pats sodo tvarkymas po truputį kinta, pavyzdžiui, populiarėja natūralių gamtinių buveinių kūrimas. Kuo toliau, tuo dažniau susidursime su įvairiomis buveinėmis, kurios kuriamos paukščiams, vabalams, net sliekams ir kitiems mažiems sodo gyventojams. Pati taip pat labai mėgstu aplinkoje kurti natūralias buveines. Atsižvelgiant į vykstantį klimato atšilimą, sodininkaudami turime keisti požiūrį į tvarumą bei savo pasirinkimus, nes mūsų ateities miestų sodai – sausieji sodai. Be abejo, sodas turi atskleisti jo savininko tapatybę, žmogus turi gėrėtis savo sodu, bet jis kartu gali būti ir draugiškas aplinkai“, – sako R. Mikailionytė.

Veja ir pieva dera kaimynystėje

Kalbėdama apie šiuo metu vyraujančias apželdinimo tendencijas, R. Mikailionytė sako, kad jų yra daug, kaip ir augalų derinių, tad galima daryti beveik viską – net ir sekti savo landšafto guru pavyzdžiu. Jos teigimu, šiandien sodininkai nebeslepia savo paslapčių, viskuo dalijasi, todėl tikrai yra iš kur semtis idėjų.

Paklausta apie šiuo metu plintančią tendenciją dalį vejos palikti nepjaunama ir užauginti ten žydinčios pievos plotelį, sodininkė pripažįsta, kad nors ši tema dažnai kelia dideles diskusijas, gamtinių buveinių kūrimą tokioje erdvėje reikėtų vertinti palankiai.

„Lietuvoje bene dažniausias argumentas „prieš“ yra erkės, kurių išties reikia saugotis, tad jei mes galvojame apie zonas, kuriose gali vaikščioti žmonės ar būti vaikų, jas turėtumėme atidžiau prižiūrėti. Tačiau žemai nupjauta veja ir žydinti pieva, kaip dvi atskiros zonos, gali puikiausiai gyventi kaimynystėje. Juk nebūtina eiti visur, kartais galima ir iš tolėliau pasigrožėti vaizdu. Reikia tiesiog protingai viską suplanuoti ir rezultatas bus tobulas – būsime labiau draugiški gamtai, kursime didesnę įvairovę, buveines gamtai ir gerą atmosferą sau“, – įsitikinusi R. Mikailionytė.

Kaip pavyzdį specialistė mini Čikagos (JAV) centre esantį 2004 metais sukurtą „Millenium“ parką, kuriame ką tik lankėsi. Parke viskas pritaikyta žmonėms – ten užsuka daug turistų, bėgikų ir netoliese gyvenančių žmonių, įrengtos erdvės koncertams, poilsiui, akį traukia išpuoselėtos vejos, įrėmintos neaukštomis tvoromis, už kurių palikti nepjaunamos vejos plotai su medžiais.

„Būtent šioje teritorijoje yra neapsakomas kiekis paukščių, kurie nebijo žmonių, o patiems žmonėms buvimas tokioje aplinkoje suteikia labai gerą emociją ir atsipalaidavimą. Norint sukurti tokio grožio projektą, svarbu suvokti, kad reikia bendrauti bendruomenėmis – vienas ar du žmonės nesugebės visko padaryti patys. Mes turime auginti vienas kitą“, – įsitikinusi ji.

Kurti gamtai draugišką aplinką savo kieme kviečia ir sodo technikos gamintoja „Husqvarna“. Bioįvairovės skatinimo kampanija „Veja – ne dykuma. Pamaitink bitę!“ siekiama formuoti teigiamą privačių sklypų savininkų požiūrį į žydinčių pievų auginimą, skiriant tam dalį vejos ploto. Atsigręždama į laukinės gamtos grąžinimą į privačias valdas, bendrovė šiemet rinkai pristatė naują robotų vejapjovių funkciją „Rewilding mode“, kuri leidžia 10 proc. sklypo vejos ploto palikti nepjaunamo. „Husqvarna“ suskaičiavo, kad jei kiekvieno Europos Sąjungoje esančio sodo savininkai nepjautų bent 10 proc. savo sklypo vejos ir leistų augti pievai, šis plotas sudarytų daugiau kaip 250 tūkst. ha, skirtų gyvybei tarpti.

Svarbiausia taisyklė – nekankinti augalų

R. Mikailionytė įsitikinusi, kad sodas yra žmogaus tapatybė. Kadangi dažniausiai sodininko užduotis yra kurti kitiems, be galo svarbus yra gebėjimas įsiklausyti: jeigu tenka darbus atlikti kitų aplinkos dizainerių sukurtuose projektuose – dirbama laikantis kūrėjo autorinio projekto, jei kuriama privatiems sklypams – stebimi augalai ir aplinka: šviesa, vandens nutekėjimas ir kiti svarbūs  dalykai.  

„Man visada yra labai svarbu, ką sako klientas, stengiuosi į tai įsiklausyti, tačiau čia ir prasideda kūryba – reikia rasti aukso viduriuką tarp to, kad ten gyvenantis žmogus būtų laimingas, ir kad nebūtų kankinami augalai ir jų šaknų sistemos. Jeigu žmogus kažko nežino, labai svarbu jam paaiškinti, kodėl yra taip ir kodėl augalas negali kankintis“, – sako sodininkė.

Jos teigimu, augalai kartais būna kankinami labai akivaizdžiai ir egoistiškai. Vienas iš atvejų – kuomet augalai pasodinami ir pamirštami, paliekami likimo valiai. Pavyzdžiui, miesto centre, kone gatvėje, prie kavinės pasodinamos tujos. Sodinusieji įsivaizduoja, kad jeigu kažkiek palyja lietus, tujoms užtenka drėgmės, bet tai netiesa, šiuos augalus reikia laistyti papildomai. Viskas baigiasi tuo, kad po pusės metų augalai miršta.

„Kitas dažnas atvejis – kai labai užsigeidžiama augalų, kurių neįmanoma auginti mūsų klimato zonoje, pavyzdžiui, japoniško klevo, kuris Lietuvoje žiemą nušąla. Vienintelis būdas, kai tokie augalai gali augti, yra jeigu žmonės gali sudaryti išskirtines sąlygas jiems augti, gali skirti daug laiko ir juos lepinti. Pasodinti tokį augalą ir tinkamai neprižiūrėti yra jo kankinimas“, – sako R. Mikailionytė.

Norintiems savo sode susikurti gražią, stilingą gyvybės oazę, ji pataria pirmiausia nuolankiai susitaikyti su tuo, ką diktuoja sklypo sąlygos, ir nustoti kovoti su gamta: sklype jau augančiais augalais, samanomis, išsaugoti medžius, kurie yra ir pavėsis, ir deguonis. Taip pat svarbu apgalvoti priežiūros klausimus, nes pats gražiausias ir didžiausias projektas be tinkamos priežiūros sugriūna.

„Reikia įsivertinti ir savo galimybes – sodininkystė yra prabangos dalykas. Rezultatas priklauso nuo to, kiek žmogus įdeda pastangų ir kiek visko jam pačiam reikia. Jeigu žmogus labai nori būti draugiškas gamtai ir žino, kad galės toks būti – netriukšmauti, neišbaidyti paukščių, leisti vystytis buveinėms, rinktis ekologiškesnius sprendimus, pavyzdžiui, išnaudoti saulę elektros gamybai ar lietaus vandenį – tuomet viskas yra įmanoma“, – reziumuoja pašnekovė.