Grebėsto išsaugotas planas, maro išguldyti vyrai ir kaip kolūkiečiai nuo valdžios karves saugojo

Grebėsto išsaugotas planas

V. Pakalnis pasakojo, kad Katlėrių ulyčia buvusi palei Ilgio ežerą. Kai ėjo žemės reforma, kaimą išskirstė į vienkiemius. Pakalniai dabartinėje vietoje žemę gavo 1934 m. 7 hektarus žemės ir 1,5 hektaro miško. Tais pačiais ar panašiais metais pasistatė ir namą.

Anot žemės planą išsaugojusio vyro, daug kas sovietmečiu nebetikėjo atgausiantys žemę, tad ir senųjų žemės dokumentų nesistengė išsaugoti. Smalsus Valdukas, kuris dar nėjo į mokyklą, bet užlipęs ant aukšto remontuodavo, ardydavo senus laikrodžius, pastebėjo už grebėsto į laikraštį kažką susuktą. Tai ir buvo žemės planas. Nunešė tėvui parodyti. „Vis tiek išknisei“, – tepasakė ir padėjo dokumentą saugiai, kad neprapultų.

Naraviai valdomas rąstas, kuriam krano nereikėjo

Netoli Pakalnių gyveno Frolas Levčenka. Jis pasakojęs, kad trumpai teko tarnauti 16-joje divizijoje, pabuvojo fronte. Turėjo net 12 vaikų (10 iš jų dar gyvi). Kaime gyveno ir du jo broliai: Antonas ir Larionas (Larkas). Buvo ir daugiau rusų: Makaras, Partnovas. Sentikiai, arba kaip vietiniai vadino starovierai, buvo labai tikintys – jei ne į Nečėnų cerkvę (Daugailių sen.) vykdavo, tai popą išsikviesdavo į kaimą. Dar sovietiniais laikais. Dauguma jų dirbo kolūkyje.

Makaras irgi turėjo didelę šeimą, gal net devynis vaikus. Buvo netgi dainuška sukurta:

Dimka, Sanka ir Kirila,

Froska, Marka ir Kulina.

Nedidelio ūgio Makaras į kolūkį neidavo – statydavo namus. Ir Partnovas buvo dailidė. Jis Pakalniams langus, kažkurias vienas duris yra daręs. V. Pakalnis atsimena, kad dailidės mokėjo ir vieni didelį rąstą užsikelti – rodos, ir keturi vyrai nepakels, o tie dirbo naraviai – krano nereikėjo.

Samagonu paslėptos karvės

„Sovietiniu laiku neduodava laikyti daug, tik viena karve ir teliukas būdava. Tai būdava slapsta karves krūmuos, krūmeliuos… Levčenkas šeima didela, žinai, valgyt tai raikia, tai anas – dvi karves… Tai būdava taksai Zuzajevas. Anas buva veterinorius gal Jataučiuos – Jataučių kalchuozas čia buva. Tai būdava su arkliu jadinėja, tikrina. Anas mėgdava išgert – tai pas kiekvienų samaguona… Nu tai Levčenkienė jau ataina: „Valia, – mana mamai – par tau rada?“ „Rada! – saka. – Kaip tau, griausmas, neras? Kaip perkūnai su arkliu jadinėja, a karves kai užvestas – teip nebliauna, a dabar… Nu, tai, būdava, randa, nu tai šitam – butelį, nugirda. A taks keblas rusas anas buva. Kaip ti keblas – anas bais greit pasigerdava. Tai nulakia su balnu, pa balnu ti anas joja – visaip ti būdava!.. Nugirda, žinai, tai anas neraša – nemačiau, neradau…“

„Tokia sistema buva: vasarų žiūrėdava, a vasarų bet kur šitų karvę pakavosi, kad jinai tiktai nebliautų – krūmelių ti buva, karklynų visokių, užkaborių. Raistan nuvesi ir jinai sėdės ti par dienų. A žiemų, kai suvesdava gyvulius tvartan – netikrindava, glušai! O! Kas ti do sistema buva? Neįsivaizduoju!“ – juokėsi V. Pakalnis.

Kadangi Pakalnių sodyba buvo daugmaž kaimo centre, čia būdavo nariadas – susirinkdavo visas kaimas išklausyti kolūkio ūkvedžio nurodymų, kur kas kokį darbą dirbti eis. V. Pakalnis iš vaikystės atsimena vasarą vyrus suguldavus ant kiemo, o žiemą visi susigrūsdavo vidun. Beveik visi vyrai rūkydavo, tad per dūmų kamuolius nieko nesimatydavo, o durų atidaryti negali – šalta.

Nacionalizuotame Pakalnių klojime kolūkis krovė šieną, o pas kaimynus Vaitaškus – iš pradžių rugius, paskui salietrą. Vaikai su terbom sėlindavo vogti grūdų, suaugusiuosius pagautų, nes daugiau paneša. Pašnekovui ir šieną reikėjo vogti iš savo kluono įlindus per plyšį. Ir taip darė ne iš godumo, o todėl, kad visko trūko.

Šuolis iš tabaluojančio „krakadyla“ šiknas…

Pasak V. Pakalnio, jo į karo tarnybą galėjo ir neimti, nes seserys mokėsi, motina buvo našlė, bet jis pats išsiplaše: „Kaip be armijas?“ Iš pradžių vajenkomatas siuntė į vairuotojų kursus į Vilnių. Tuo pat metu buvo galima rinktis mokytis radistu arba parašiutistu.

V. Pakalnis su tokiu Tolaikiu pasirinko parašiutistų apmokymus. Apmokymai rusų kalba tęsėsi keturis mėnesius, iš kukurūzniko šoko tris kartus, prieš Naujus metus gavo ir vairuotojo teises. Pavasarį pradėjo dirbti Utenos autotransporto įmonėje, o gegužės mėnesį gavo šaukimą į armiją.

Po išleistuvių važiuoja į vajenkomatą, bet ten sužino, kad paliekamas rudens šaukimui. Grįžo vėl į transportą, o rudenį išvažiavo į Ukrainą, Bolhrado miestą. Tarnavo ryšių batalione. Spėjo atlikti 10 šuolių, o už juos mokėjo. Šuolis iš kukurūzniko – 3,8 rublio („Biznis didelis! Kas ti iššokt – niekų dielat!“), o iš AN-24 – 4,12 rublio.

Jei į pirmąjį lėktuvą tilpdavo tik 10 kareivių, tai į antrąjį – šešiskart daugiau. Vieną šuolį teko atkilti ir iš transportinio IL-76, už šį šuolį sumokėjo net 8 rublius. „ AN-24, keturiais varikliais takie, „krakadylai“, Šiauliuose stavėja pulkas. Iš „krakadyla“ ti jau nebepasispardysi, tinai susėdi eilion.

Tik kol anas pakyla… Beveik valandų kyla. Kol kyla anas, kniedes skaičiuoji – taigi anas aliuminis taksai. Visas tabaluoja, raikia ausinių tinai – apkursti. Tai su šalmais būdavam takiais specialiais. Vienu trapu dvi eilios ir pašol! Šikna atsidara ir viskas“.

Keletą mėnesių lietuvis buvo parašiutistu, o paskui perėjo į vairuotojus. Pasak V. Pakalnio, karininkai lietuvius gerbdavo, jei bent kiek atsakingesnės pareigos – skiria lietuvį. Lietuviai buvo tvarkingi, atsakingi. Pašnekovo batalione visi vairuotojai buvo lietuviai, išskyrus vieną baltarusį ir ukrainietį.

Beje, mėnesiui kareivis gaudavo 3,5 rublio kaip ir rankpinigių. Atrodytų mažai, bet, kai cigarečių pakelis tekainavo 14 kapeikų, tai…