Rita ir Saulius Šaukliai įsikūrę Pajiešmenių pakrašty, Miško gatvėje, 45 arų sodyboje, kur gėlės, vynuogynas, bitės… 

– Pajiešmeniuose atėjo suvokimas, kaip gera kaime. Gervės klykia, kiškis palei šiltnamį prastraksi, lapė prabėga, – gyvybės kupinu gyvenimu gamtoje džiaugiasi pajiešmeniečiai Rita ir Saulius. 

Tačiau šyptelėję prisiminė, kaip jaunystėje iš Raubonių, kur augo, tiesiog veržte veržėsi į miestą – gyveno ir Mažeikiuose, ir Kaune. Atrodė, ką čia tame kaime veikti. 

O dabar išsiplėtojo įvairiausi pomėgiai – nuo grybavimo, žvejybos, bitininkavimo iki įstabiausių rankdarbių, dar buvo ir dainavimas, ir linijiniai šokiai. 

Vaikai Martyna ir Liutauras grojo „Pajiešmenių Brass“, būtent tuo metu su grupe „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ laimėjo televizijos konkursą „Vario audra“. 

Taigi patyrė, kad ir kaime kasdienybę galima paįvairinti įdomiais užsiėmimais. 

Beje, Šauklių vaikai taip pat kuriasi kaime. Dukra Martyna – Tetirvinuose, nors Pasvalyje ji turi gyvūnų grožio saloną „Mardo“. Sūnus Liutauras Pažąsuose plėtoja nemenką vynuogyną…

Rita Šauklienė – Pasvalio ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugytoja. Saulius Šauklys – ugniagesys, dirba irgi Pasvalyje. 

Nors abu augo Raubonyse, tačiau kilę iš skirtingų Lietuvos vietų. Rita – iš mūsų krašto. 

– Mamytė Regina Leivaitė – iš Berčiūnų, kurie prie Gulbinėnų. Šeimoje iš dešimties vaikų išgyvenę šeši. Mamytė – jauniausia. Ji ūkininkavo. Dėdė Aloyzas Leiva – knygų autorius, rašytojas, dėdė Alfonsas – gydytojas. 

Kai terasoje akis užkliūva už gražaus Maironio bareljefo, Rita atskleidžia, kad jis iš tetos, mamos sesers, kuri Kurtuvėnuose buvo klebono šeimininkė: 

– Mums patinka seni dalykėliai, neišmetam. Ir samovaras – iš tetos. O Marijos paveikslas išbluko… 

Dabar Ritos mama Regina Tirilienė Raubonyse įsitraukusi į saviveiklą: 

– Spektakliuose gerai vaidina. Anksčiau ir šokdavo, ir dainuodavo. Tėtis jau miręs. Buvo kilęs iš Berklainėlių, šiandien išnykusio kaimo tarp Krinčino ir Gulbinėnų. Mano sesė Aušra gyvena Krinčine. Ji – pavaduojanti laiškanešė, tad gerai žino visą rajoną, net žmonių įpročius… 

O Saulius Šauklys – iš Raseinių krašto, Lyduvėnų: 

– Ten mano senelių kapai. Gyventa netolimame Petkiškių kaime. Lyduvėnai labiausiai žinomi dėl Lietuvoje ilgiausio ir aukščiausio per Dubysą nutiesto geležinkelio tilto. 

Sauliaus tėtis buvo veterinarijos gydytojas, tad ir atvažiavo šeima gyventi į Raubonis, kur „Mūšos“ kolūkis mokėjo gerą atlyginimą, davė alytnamį. 

– Mama dirbo darželyje, ji iš Panevėžio rajono, Daukniūnų. Aš šeštokas atėjau mokytis į Saločių vidurinę mokyklą, tačiau po aštuonių klasių Panevėžio politechnikume įstojau į pramoninę ir civilinę statybą, – prisimena Saulius. 

– Tarp mūsų dvejų metų skirtumas, irgi mokiausi Saločiuose, bet mokykloje jokių ryšių su Sauliumi. Prisimenu tik metais jaunesnį jo brolį Darių. Raubonių kaimo jaunimas, ir aš su Dariumi, šokome pas kultūros namų vadovę Gražiną Paškevičienę, – atskleidžia Rita. 

Dabar Darius Vilniuje, inžinierius, turi verslą, užsiima santechnika, katilų įranga. 

Be to, broliai Šaukliai turi dvi vyresnes seses… 

O Rita Tirilytė mokėsi Panevėžio medicinos mokykloje ir šyptelėjusi tarsteli: 

– Nors bendrabučiai buvo šalia, bet ir čia su Sauliumi nesusitikom. Pirmoji mano darbo vieta – Pasvalio poliklinikos tvarstomajame kabinete, prie chirurgo, vėliau dirbau procedūriniame. 

Tuo tarpu Saulius iš kaimo bėgo į miestą: 

– Nors pirmininkas neišleido, neatidavė dokumentų, liepė kolūkio statybose atidirbti bent dvejus metus. Galvoju, jeigu neisiu, išmes už pravaikštas. Ir pabėgęs Mažeikių naftoje įsidarbinau želdinių priežiūros specialistu. 

Ritos ir Sauliaus draugystė gal labiau mezgėsi šokiuose. Po šokių Saulius pasikvietė į savo gimtadienį: 

– Rita buvo tokia metalistė, su grafkėmis… 

Susitikimai tankėjo, tačiau jie buvo savaitgaliniai, automobilio neturėjo, tad Saulius iš Mažeikių važinėjo autobusu. Galiausiai Rita, irgi labai nenorėjusi pasilikti kaime, tars – ženijamės: 

– Dabar vaikai juokauja, kad mama pasipiršo tėtei. Susituokėm ir – į Mažeikius. Dirbau registratūroje, bet dėl žemaičių kalbos jaučiausi pakliuvusi beveik į užsienį, nežinau nė vieno kaimo pavadinimo. Turguje nesusikalbu. Draugai likę čia. 

Ir su pirmagimiu Liutauru grįžo į Raubonis. Paskui dar bandė kurtis Kaune, Saulius įsidarbino dirbtinio pluošto gamyklos statybos remonto brigadoje. 

Tačiau ir Kaune nesiklostė svajonių gyvenimas. 

– Po traumos mirė tėtis ir mes grįžome pas vieną likusią mano mamą, – liūdnas aplinkybes prisiminė Saulius. 

Raubonyse jie gyveno septynerius metus. Jau ir Martyna gimusi. Tad norėjo turėti savo gyvenimą. 

– Pajiešmeniuose nusipirkom apleistą sodybą, kur atėjom 2002-aisiais. Ieškojom, kad būtų darželis, mokykla, patogus susisiekimas. Patys tvarkomės, statomės, remontuojam, – atskleidžia Šaukliai. 

Beje, jie taip pat prisiminė, kad ši gatvė buvo vadinama šunų, nes lakstė labai daug palaidų šunų: 

– Jų neliko po to, kai buvo apkandžiotas mūsų Liutauras. Gyventojus tai sukrėtė… 

Pajiešmeniuose Šaukliai įsitraukė į įvairias veiklas, renginius, Rita jau seniai bendruomenės valdybos narė: 

– Labai patinka Pajiešmeniai, didžiuojuosi. Kokios Žiemos šventės būdavo organizuojamos! 

Krinčine pas vadovę Sandrą Paliulienę Rita šoko linijinius šokius, o Saulius Pajiešmeniuose dainavo ansamblyje „Obelėlė“ pas vadovę Vidą Kazilionytę. Tačiau per karantiną šios veiklos nutrūko. 

Dabar Rita pasinėrusi į rankdarbius – nuo vėlimo iki juvelyrikos. Saulius turi savo dešimties šeimų bityną. 

– Bitutės atsirado nuo vieno kolegos ugniagesio. Jis užkrėtė visą pamainą. Bitininkauju gal jau trylika metų. Pradėjau iš kaimyno gavęs avilį. Mano senelis Lyduvėnuose irgi bitininkavo, – prisimena Saulius. 

O Rita prisipažįsta rankdarbiais daugiau susidomėjusi būdama jau brandaus amžiaus: 

– Vilnos vėlimas prasidėjo nuo Raubonių. Paskui pabandžiau sages iš odos, dekupažą… Ir paveikslą esu nutapiusi. Tik supratau, kad čia dar reikia pasimokyti…