Panevėžio rajone ramybę atradusi Emilija: „Gamindama atiduodu save“

Ramygaloje įsikūrusios Emilijos namuose – raugo duona, senovinis „Medutis“ ir anūkių juokas. Jūsų Panevėžys nuotr. Ramygaloje įsikūrusios Emilijos namuose – raugo duona, senovinis „Medutis“ ir anūkių juokas. Jūsų Panevėžys nuotr.

Sostinės šurmulį iškeitusi į ramybę Panevėžio rajone, Emilija Bagdonienė Ramygaloje atrado ne tik naujus namus, bet ir erdvę savo nesustabdomam kūrybiškumui. Kartu su vyru Viliumi čia atsikėlę prieš dvejus metus, jie akimirksniu tapo šios bendruomenės dalimi, kurioje telpa ir puoselėjamas daržas, ir kvepiantys kepiniai, ir dešimtmečius puoselėtos kultūros bei amatų tradicijos.

Nauji namai

Kelias iki šios ramybės nebuvo trumpas. Iš Vilniaus kilusi Emilija visada svajojo apie nuosavą trobelę ir ramesnį gyvenimo tempą. Kupiškio rajone ji visai netyčia pamatė stovinčią tuščią sodybą ir suprato, kad tai jos troškimo išsipildymas. Nors gyventi vienai kaime buvo nemažas iššūkis, netrukus likimas moterį suvedė su Viliumi. „Gyventi kaime vienai moteriai yra šioks toks iššūkis, bet Dievas man davė susipažinti su savo dabartiniu vyru“, – šypsosi ji.

Pradėjus tvarkytis bendrame ūkyje, laikui bėgant iškilo praktiniai ateities klausimai. Vaikams įsikūrus toli, Vilniuje, pora pradėjo mąstyti apie metus, kai nebeužteks sveikatos nešioti malkas ar prižiūrėti sodybą. O kadangi Panevėžyje jų laukė mylimas folkloro ansamblis „Raskila“, o Viliui Panevėžys visada liko pats šilčiausias jaunystės miestas, pora pradėjo dairytis arčiau šio krašto. Taip jie atrado Ramygalą – vietą, kur telpa ir ramybė, ir visa reikalinga infrastruktūra.

Kaimyniška šiluma

Integracija į Ramygalos bendruomenę Bagdonams vyko natūraliai ir greitai. „Mums labai pasisekė su kaimynais – tik atvažiavus, jie iškart atėjo susipažinti“, – džiaugiasi sutuoktiniai. Kaimynės Albina Drevinskienė ir Staselė Meškonienė nuo pat pirmų dienų ištiesė pagalbos ranką ir padėjo apsiprasti naujoje vietoje. Pora taip pat greitai įsiliejo į miestelio kultūrinį bei dvasinį gyvenimą – prisijungė prie bažnyčios choro, kur vietos giedotojai naujokus priėmė itin šiltai.

Anot E. Bagdonienės, Ramygala – lokali ir vieninga bendruomenė, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Pirmą kartą užsukus į vietos parduotuvę, naujakuriai iškart patraukė smalsius žvilgsnius. Vietiniai tuoj pat teiravosi: „Kas jūs, iš kur jūs, kuriame name gyvenate?“, o žinia apie miestelyje atsiradusius naujus žmones greitai pasklido iš lūpų į lūpas.

Įsikūrimas naujuose namuose reikalavo laiko bei pastangų, tačiau pirmiausia sutuoktiniai įsirengė patogią virtuvę. Tai leido Emilijai gauti oficialų leidimą kepti kepinius nedideliais kiekiais tiesiog namuose. Naujosios kaimynės greitai tapo ir pirmosiomis E. Bagdonienės kepinių degustatorėmis: išmėginus naują receptą, moterys mielai susirenka išgerti kavos, pasimėgauti gardumynais ir pasidalinti įspūdžiais.

Garbinga vieta „Medučiui“

E. Bagdonienės kepinių asortimente garbingiausią vietą užima tradicinis senovinis medaus tortas „Medutis“. Tai ne tiesiog desertas, o iš jaunystės prisiminimų atkeliavęs receptas: daugybė plonų lakštų, perteptų švelniu grietinės kremu. Pasak kepėjos, šis tortas turi savo paslaptį – pastovėjęs iki trečios dienos jis tampa dar skanesnis nei šviežiai iškeptas.

„Žmonėms labai patinka šis tortas, nes jis – tikras, senovinis. Prisimenu, kaip jaunystėje su draugėmis susirinkdavome, prisikepdavome bandelių, išsivirdavome arbatos ir kepdavome šį tortą. Tai būdavo tikra šventė, prie kurios praleisdavome daugybę laiko plepėdamos ir džiaugdamosios buvimu kartu“, – šiltai prisimena Emilija.

Be garsiojo „Medučio“, meistrė kepa ir kitus gardumynus. Vasarą jos virtuvėje kvepia puriu biskvitiniu tortu su švelniu maskarponės kremu bei šviežiomis braškėmis, o šaltesniu oru namus sušildo purus morkų pyragas su gardžiu varškės pertepimu.

Ypatingas dėmesys raugo duonai

Nors saldumynai užima svarbią vietą, ypatinga E. Bagdonienės aistra – kvietinė bei ruginė duona su natūraliu raugu, kurį užsiaugino pati. Duonos kepimas jai nėra masinė gamyba; ji kepa nedideliais kiekiais (tiek, kiek telpa orkaitėje – keturis kepalėlius) sau, draugams bei pažįstamiems.

„Norint išsikepti duonos kepaliuką – tai ilgas procesas, kuris trunka kone dvi paras. Čia jau ne toks greitas darbas: pavyzdžiui, vakare pradedu maitinti raugą, kitą dieną apie pietus įmaišau tešlą, tada su ja dar žaidžiu per dieną, tada šaldytuve ilsisi ir poryt ryte jau galiu kepti. Tešlą reikia stebėti ne pagal minutes ar valandas, o pagal tai, kaip ji atrodo, kaip ji gyvena, kaip kvėpuoja ir pučiasi. O štai ruginė duona išsikepa greičiau – jos perlaikyti negalima, nes tešla sukris, bus alkana, nuliūs ir surūgs.“

Gaminimas Emilijai – tai vidinė meditacija ir emocinio susitarimo su savimi išraiška. Ji įsitikinusi, kad mintys ir būsena persiduoda viskam, prie ko prisilieti:

„Aš paimu tešlą ir galvoju apie žmones, kurie ją valgys, – visada ištobulinu iki tiek, kad visiems būtų skanu. Gamindama atiduodu save: kepiniai ateina per mano rankas, per mano mintis. Man atrodo, kad mintis pasilieka visame kame, prie ko prisilieti. Jeigu tau negerai, jeigu pats su savimi susipykęs, net nepradedu dirbti darbo, kuris reikalauja susikaupimo, – netgi tešlos neminkau. Susitarimas su savimi yra labai svarbus: jeigu susitari su savimi, gali susitarti ir su kitais.“

Poezija, fotografija ir tautinės juostos

E. Bagdonienė – stebėtinai įvairiapusė asmenybė, kurios profesiniame ir kūrybiniame kelyje dera tikslumas bei meninė pajauta. Ji baigė Lengvosios pramonės technikumą (trikotažo technologiją), studijavo lietuvių kalbą bei literatūrą ir dirbo mokytoja. Moteris laisvai moka lenkų, rusų bei vokiečių kalbas, o jos širdyje ypatingą vietą užima poezija – ypač Justino Marcinkevičiaus kūryba. Emilija su bendraminčių grupele parengė jautrią J. Marcinkevičiaus poezijos ir dainų programą, kurioje eilėraščius deklamavo ir jos anūkė.

„Žinot, būna, ateina toks įkvėpimas ir kaip rakštis į širdį įlenda – gyvena ten, kol nepradedi veikti. Mano širdį labai šildo Justinas Marcinkevičius, moku daugybę jo eilėraščių. Kai parengėme šią programą, deklamavome, dainavome, o kartu pasirodė ir mano anūkė. Ji pati norėjo išmokti, o aš galėjau jai padėti, nes mokykloje turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją, kuri mus išmokė: eilėraštis nėra paprastas tekstas, jo negalima tiesiog skaityti“, – prisimena Emilija.

O ir poezija – ne vienintelė moters aistra. Ji taip pat aktyviai užsiima fotografija, kurią vadina dar viena savo dvasine meditacija: „Aš tokių meditacijų ne vieną gyvenime turiu. Gyvendama Kupiškyje turėjau iššūkį per du mėnesius paruošti fotografijų parodą Motinos dienai. Laiko buvo nedaug, bet pavyko. Paroda apkeliavo visą Kupiškio rajoną, keliaus eksponavimui ir į Pasvalį.“

Šalia poezijos ir fotografijos garbingą vietą E. Bagdonienės gyvenime užima ir tautinių juostų pynimas. Tautiniu kultūriniu gyvenimu Emilija gyvena jau dešimtmečius – folklore dalyvauja nuo 1987 metų ir buvo pirmoji Vilniaus ansamblio „Vija“ vadovė. Prireikus tautinio kostiumo detalių Aukštaitijos ansambliuose, pynimo technikos ji išmoko savarankiškai, naudodamasi internetu, virbalu, žiogeliu siūlams prisegti bei savo pirštais. Šiandien kai kurios moters nupintos juostos pateko į Aukštaitiškų juostų parodą ir keliauja po visą regioną.

Ryšys su anūkėmis ir kalbos kultūra

E. Bagdonienė savo amatus, patirtį ir vertybes perduoda keturioms anūkėms – 22-ejų, 17-os bei dešimtmetėms dvynukėms. Nors mergaitės gyvena Vilniuje, jų ryšys su seneliais yra itin stiprus. Anūkės labai pasitiki Emilija ir Viliumi – kartais jos netgi pačios susigalvoja pasigaminti dubenį mišrainės ir atvažiuoja pas senelius į Ramygalą, kur plepėdamos ir dalindamosi mintimis praleidžia laiką iki pat vidurnakčio.

Šeimoje didelis dėmesys skiriamas ir kalbos švarai. Emilija savo pavyzdžiu žiūri bei pastabomis moko mergaites gražios, taisyklingos lietuvių kalbos ir ragina atsikratyti nereikalingų svetimžodžių ar įpročių.

„Anūkės mokosi iš manęs, netgi tokių dalykų kaip lietuvių kalba, taisyklingas kalbėjimas. Jeigu pasakau pastabą, kad reikia atsikratyti kalbos šiukšlių, tokių kaip „ok“, „tipo“ ar „žiauriai gerai“ – jos reaguoja ir stengiasi. Aš labai džiaugiuosi, kad mano anūkės manimi pasitiki“, – šypsosi Emilija.

Mergaitės išsiskiria ir savo veiklomis bei talentais: trys iš jų žaidžia ledo ritulį, o pasižymėdamos gražiais balsais gieda Vilniaus Bernardinų bažnyčios chore. Seneliai stengiasi nepraleisti svarbių akimirkų ir patys vyksta į jų koncertus.

„Man gera, kai mus pasikviečia į savo koncertus. Vaikams to reikia, o man didelis džiaugsmas pamatyti, kaip jų akys sušvinta pamačius, kad seneliai atvažiavo tokį kelią. Kai yra toks ryšys, tada viskas yra gerai. Duok Dieve, kad jis išliktų toks stiprus“, – jautriai kalba ji.

Ypatingas laikas anūkų laukia ir per atostogas. Pavyzdžiui, per rudens atostogas pas senelius viešėjusios mergaitės bendru susitarimu atidavė telefonus ir atsiėmė juos tik prieš išvažiuodamos namo.

„Mes sprendėm kryžiažodžius, „Sudoku“, skaitėm knygas, kepėm pyragus, lupėm obuolius, morkas tarkavom morkų pyragui. Juk dauguma dalykų ateina iš šeimos. Kuo gyvena suaugę, tuo gyvena ir vaikai. Turime rodyti pavyzdį“, – įsitikinusi Emilija.

Gyvenimo filosofija ir tapatybė

Didelėje šeimoje užaugusi Emilija – vyriausia iš šešių vaikų – nuo mažumės perėmė tėvų įdiegtą nuostatą, kad viską reikia užsitarnauti ir padaryti pačiam, nelaukiant, kol kas nors ką nors duos. Ši patirtis ją ugdė, brandino ir skatino savarankiškumui, kurį ji stengėsi perduoti ir savo užaugintiems vaikams – dukrai bei sūnui – auklėdama juos ne griežtais draudimais, o atvirais pokalbiais apie savo pačios klaidas.

Atsispirdama į savo kilmę, Emilija drąsiai teigia esanti „kaimietė“ ir skatina permąstyti šio žodžio prasmę:

„Aš savo esme, savo vidumi esu „kaimietė“ – tik supraskit, kad šis žodis įgijo neigiamą prasmę tarpukario ar sovietmečio laikais, kai ūkininkų vaikai išėjo į miestus, tapo inteligentais ir atvažiavę pas tėvus iš aukšto žiūrėjo į kaimiečius. Bet pats tas „kaimietis“ nėra blogai, nes kaimas išlaikė lietuvių tautinę tapatybę. Kaip mano vyras sako: jeigu žmogus gyvena kaime – tai nėra blogai, blogai, kai „kaimas“ įlenda į žmogų ir jis, nenorėdamas pasirodyti kaimiečiu, kur begyvendamas visus kitus kaimiečiais laiko.“

Jūsų Panevėžys

Video