Medžiotojų šventėje – nuo vilkų paslapčių iki šunų akistatos su vilko iškamša

Pirmą kartą Biržuose surengta kitokio formato šventė, skirta medžiotojų globėjui šventajam Hubertui pagerbti. Šventės pradžią ir pabaigą paskelbė medžioklės rago garsai, o susirinkusiųjų laukė įdomūs pasakojimai apie medžioklės tradicijas, laukinių gyvūnų gyvenimo ypatumus, šiuolaikines technologijas medžioklėje ir netikėti susitikimai. Svarbiausias renginio akcentas – pagarbi, etiška medžioklė ir atsakingas požiūris į gamtą.

Medžioklės ragas

Ke­lių me­džio­to­jų ini­cia­ty­va su­reng­ta šven­tė į Rin­kuš­kiuo­se esan­tį res­to­ra­ną „Alaus ke­lias“ su­kvie­tė me­džiok­lės ir gam­tos my­lė­to­jus iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­to­vių. At­vy­ko ir mo­te­rys me­džio­to­jos iš Vil­niaus, Pa­ne­vė­žio, Ka­vo­liš­kio, Ro­kiš­kio bei Ku­piš­kio ra­jo­no.

Or­ga­ni­za­to­riai ti­ki­si, kad toks šven­to­jo Hu­ber­to die­nos mi­nė­ji­mo for­ma­tas pri­gis ir taps gra­žia kas­me­ti­ne tra­di­ci­ja. Šven­tės pra­džią me­džiok­lės ra­go gar­sais pa­skel­bė me­džio­to­jas Ig­nas Vie­de­ris. Pa­sak jo, gro­ti me­džiok­lės ra­gu nė­ra taip pa­pras­ta, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio – tam rei­kia ir įgū­džių, ir ne­ma­žai pra­kti­kos.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­no ir jau ne vie­ną de­šimt­me­tį ro­do­mos te­le­vi­zi­jos lai­dos „Tau­ro ra­gas“ ve­dė­jas Os­val­das Ča­lut­ka bei lai­dos kū­ry­bi­nė gru­pė.

Prisiminimai – su humoru

Bu­vęs Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Bir­žų sky­riaus va­do­vas Ben­ja­mi­nas Gal­ve­lis, me­džio­jan­tis jau 50 me­tų, pri­si­mi­nė se­nus, sma­gius me­džiok­lės lai­kus ir tra­di­ci­jas.

Pa­ty­ręs me­džio­to­jas ne­pa­mir­šo pa­dė­ko­ti mo­te­rims, ku­rios iš­ly­di vy­rus į me­džiok­lę su lauk­ne­šė­liu – vie­nu ki­tu su­muš­ti­niu ir ter­mo­su karš­tos ar­ba­tos. Tie­sa, juo­kais už­si­mi­nė, kad lai­kai kei­čia­si. Anks­čiau pa­si­tai­ky­da­vę, kad prie su­muš­ti­nių mo­te­rys įdė­da­vo ir kai ko stip­res­nio, ta­čiau, pa­sak jo, to­kie pa­pro­čiai jau li­ko praei­ty­je.

Bir­žų ra­jo­no me­džio­to­jas Er­lan­das Smind­riū­nas neo­fi­cia­liai ko­le­gų ti­tu­luo­ja­mas vil­kų me­džiok­lės ka­ra­liu­mi. Vy­ras ne tik me­džio­ja, bet ir mo­ka taip įti­ki­na­mai pa­mėg­džio­ti vil­ko kau­ki­mą, kad į spe­cia­lia triū­ba sklei­džia­mus gar­sus ne­trun­ka at­si­liep­ti ir vil­kai. Su­si­rin­ku­sie­ji ga­vo pro­gą to­kio įti­ki­na­mo vil­ko kau­ki­mo net pa­klau­sy­ti gy­vai. Po sa­vo pa­si­ro­dy­mo me­džio­to­jas su­lau­kė gau­sių ko­le­gų ap­lo­dis­men­tų.

Kas pjauna avis?

Di­de­lio me­džio­to­jų su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė bio­lo­go, gam­tos my­lė­to­jo, il­ga­me­čio gy­vū­nų elg­se­nos ty­ri­nė­to­jo Pet­ro Adei­kio pa­sa­ko­ji­mas apie stam­bių­jų plėš­rū­nų gy­ve­ni­mo įpro­čius ir jų ty­ri­mus.

P. Adei­kis taip pat yra aso­cia­ci­jos „Eko­sis­te­mų ap­sau­gos cent­ras“ įkū­rė­jas. Jo ini­cia­ty­va gam­tos my­lė­to­jai ga­li ste­bė­ti di­džių­jų apuo­kų gy­ve­ni­mą Šiau­liuo­se.

Gam­tos ty­ri­nė­to­jas at­krei­pė dė­me­sį į vi­suo­me­nė­je pa­pli­tu­sią nuo­mo­nę, kad avis Lie­tu­vo­je pjau­na tik vil­kai. Pa­sak jo, dėl pa­pjau­tų gy­vu­lių ne vi­sa­da kal­ti lau­ki­niai plėš­rū­nai – kar­tais tai pa­da­ro ir šu­nys. Sa­vo tei­gi­nius P. Adei­kis iliust­ra­vo vaiz­do įra­šais, ku­riuo­se ma­ty­ti, kaip šu­nys puo­la gy­vū­nus.

Kal­bė­da­mas apie avių au­gin­to­jų pa­ti­ria­mus nuo­sto­lius, gam­ti­nin­kas pa­juo­ka­vo, kad jam tik­rai ne­rei­kė­tų prie­kaiš­tau­ti dėl šios pro­ble­mos ne­sup­ra­ti­mo.

„Aš gy­ve­nu miš­ko vi­du­ry­je, vien­kie­my­je, ir pa­ts au­gi­nu avis“, – pri­si­pa­ži­no P. Adei­kis. Jis pa­brė­žė, jog įvai­riau­sių kal­bų pri­si­klau­sęs tiek, kad ga­li­ma pri­kur­ti ne­tgi pa­sa­kų, ta­čiau jis pa­ts griež­tai va­do­vau­ja­si fak­tais. Kiek­vie­ną sa­vo mi­ni­mą tei­gi­nį jis pa­grin­džia konk­re­čiais fak­tais, ne­tgi įro­dy­mais – fil­muo­ta me­džia­ga.

Probleminiai vilkai ir jų pėdsakai

P. Adei­kis pa­sa­ko­jo, kad šiuo me­tu už­sii­ma pro­ble­mi­nių vil­kų me­džiok­le. Pa­sak jo, tai gy­vū­nai, ku­rie dėl trau­mų ar li­gų ne­be­ga­li vi­sa­ver­tiš­kai gy­ven­ti lau­ki­nė­je gam­to­je, to­dėl ga­li pra­dė­ti ar­tin­tis prie so­dy­bų ir pul­ti na­mi­nius gy­vu­lius. Kaip pa­vyz­džius gam­tos ty­ri­nė­to­jas pa­mi­nė­jo vil­ką, ne­te­ku­sį vie­nos ko­jos, vil­kę su pil­vo sri­ty­je esan­čiu aug­liu bei nie­žais už­si­krė­tu­sius vil­kus.

Bio­lo­gas taip pat kri­tiš­kai įver­ti­no Lie­tu­vo­je tai­ko­mą plėš­rū­nų ap­skai­tos me­to­di­ką. Jo tei­gi­mu, net ir pa­ty­ru­siems me­džio­to­jams, gam­tos my­lė­to­jams ar spe­cia­lis­tams ne vi­sa­da pa­vyks­ta tiks­liai at­skir­ti vil­ko ir lū­šies pėd­sa­kus. To­dėl, pa­sak P. Adei­kio, nu­sta­ty­ti tiks­lų šių gy­vū­nų skai­čių yra itin su­dė­tin­ga.

Me­džio­to­jus pra­links­mi­no ir gam­ti­nin­ko pa­sa­ko­ji­mai apie meš­kas.

Stirniukus gelbsti dronais

Ne­ma­žai dė­me­sio su­lau­kė P. Adei­kio kvie­ti­mas me­džio­to­jams ir ūki­nin­kams pri­si­dė­ti prie ini­cia­ty­vos iš­gel­bė­ti kuo dau­giau stir­niu­kų nuo žū­ties šie­nau­ja­muo­se lau­kuo­se.

Me­džio­to­jams pa­si­tei­ra­vus, kaip bū­tų ga­li­ma tai pa­da­ry­ti, gam­tos ty­ri­nė­to­jas pa­tei­kė sa­vo pa­tir­ties pa­vyz­dį.

„Aš pa­ts tu­riu du trak­to­rius ir kas­met su­ren­ku iš lau­kų ma­žiau­siai ke­lio­li­ka stir­niu­kų. O da­rau tai pa­pras­tai – dro­nų pa­gal­ba“, – sa­kė P. Adei­kis. Pa­sak jo, šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos ga­li bū­ti nau­din­gos ne tik me­džiok­lė­je, bet ir sau­gant lau­ki­nius gy­vū­nus.

Vilko iškamša sukėlė sąmyšį

Be­ne sma­giau­sia ir ne­ti­kė­čiau­sia šven­tės aki­mir­ka ta­po me­džiok­li­nių šu­nų reak­ci­ja į sa­lę puo­šu­sią vil­ko iš­kam­šą. Me­džiok­li­niai šu­nys ta­po neat­sie­ja­mais me­džiok­lės glo­bė­jui skir­tos die­nos sim­bo­liais.

Ta­čiau vos iš­vy­dę vil­ko iš­kam­šą, ke­tur­ko­jai puo­lė įnir­tin­gai lo­ti ir verž­tis prie vil­ko. Šu­nų reak­ci­ja su­kė­lė ne­ma­žai juo­ko ir nuo­sta­bos – kaip šu­nys grei­tai at­pa­ži­no, jog sa­lė­je yra „ki­tas“, tik­ras miš­ko žvė­ris.

Tik įsi­ti­ki­nę, kad sa­lė­je esan­tis „vil­kas“ jo­kios grės­mės ne­ke­lia, šu­nys nu­ri­mo. Tie­sa, su­si­do­mė­ji­mas neįp­ras­tu ob­jek­tu ne­din­go iki pat ren­gi­nio pa­bai­gos.

Teko pasukti galvas

Ren­gi­nio da­ly­viai ga­lė­jo ne tik klau­sy­tis įdo­mių pra­ne­ši­mų, da­ly­tis pa­tir­ti­mi ir su­si­pa­žin­ti su mo­der­nia me­džiok­lei skir­ta įran­ga, bet ir iš­ban­dy­ti sa­vo ži­nias sma­gio­je vik­to­ri­no­je.

Paaiš­kė­jo, kad net ir il­ga­me­tę pa­tir­tį tu­rin­tys me­džio­to­jai ne į vi­sus klau­si­mus ži­no at­sa­ky­mus. Tad šven­tė ta­po ne tik pro­ga pa­bend­rau­ti, bet ir ga­li­my­be su­ži­no­ti ką nors nau­jo.

Pir­ma­sis ki­toks šven­to­jo Hu­ber­to die­nos mi­nė­ji­mas Bir­žuo­se pa­ro­dė, kad me­džiok­lė – tai ne vien lai­mi­kis ar il­ga­me­tės tra­di­ci­jos. Tai ir gam­tos pa­ži­ni­mas, at­sa­ko­my­bė už lau­ki­nius gy­vū­nus, pa­gar­ba ap­lin­kai bei bend­ra­min­čių su­si­ti­ki­mai. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai vi­lia­si, kad ši šven­tė taps kas­me­ti­ne tra­di­ci­ja, su­bu­rian­čia ne tik me­džio­to­jus, bet ir vi­sus, ku­riems rū­pi gam­ta bei jos iš­sau­go­ji­mas.