Byrantis Lietuvos perlas: uždarytai Labūnavos bažnyčiai gresia griūtis
Kovo 15-ąją Labūnavos Dievo apvaizdos parapijos klebonas kunigas Tomas Trečiokas pranešė skaudžią bendruomenei, tikintiesiems ir istorijos mylėtojams žinią – uždaroma Labūnavos bažnyčia – nepaprasto grožio kukli grafų Zabielų koplytėlė. Priežastis – kritinė pastato būklė, kelianti tiesioginį pavojų žmonių gyvybėms. Unikaliu Lietuvos perlu vadinama bažnyčia byra tiesiog akyse, o remonto ji nėra mačiusi jau bent kelis dešimtmečius. Klebonas iš labai kuklių parapijiečių aukų sugebėjo sutaupyti pinigų remonto darbų pradžiai, tačiau laukia dar ilgas kelias iki tol, kol kadaise nepaprasto grožio bažnyčia vėl atvers savo duris tikintiesiems, tad ir per šv. Velykas šie Dievo namai skendėjo tyloje.
Klebonas rūpinasi ne vienomis statybomis
Kunigas Tomas Trečiokas Labūnavos Dievo Apvaizdos bei Vandžiogalos parapijoms vadovauja palyginti neilgai – nuo 2022-ųjų metų antrosios pusės. Jo atėjimas į šias parapijas buvo ne atsitiktinis, o paties kunigo sąmoningas pasižadėjimas sau ir vyskupui. Tuo metu, kai daugeliui mažų parapijų sunku rasti nuolatinį dvasininką, kunigas Tomas pats pasiprašė šių pareigų.
„Pasiprašiau pats vyskupo, kad skirtų mane Labūnavos ir Vandžiogalos klebonu, todėl, kad šioms parapijoms sunku buvo rasti kunigą, kuris norėtų ten tarnauti“, – pasakoja T. Trečiokas. Jo situacija unikali – tuo pat metu jis rūpinasi ir Giraitės Šventosios Šeimos parapija, ir bažnyčios statybomis.
„Su vyskupu buvo toks susitarimas: kol aš statau Šventosios Šeimos bažnyčią, pats asmeniškai noriu kuruoti dar dvi parapijas, kad nenukunigėčiau ir neprarasčiau tos kunigiškos dvasios per statybas. Norėjau būti naudingas ir tarnauti žmonėms, parapijos bendruomenei grynai kaip kunigas“.
Taip dvasininkas atsidūrė Labūnavoje – vietoje, kurioje maldos namai nėra tiesiog pastatas. Tai grafų Zabielų mauzoliejus-koplyčia, architektūrinis reliktas, labiau primenantis Italijos aristokratų kapo koplyčias nei tradicines lietuviškas bažnyčias.
„Tai yra unikalus Lietuvos perlas. Čia yra grafų mauzoliejus, kur visa šeima palaidota. Po karo, sudegus abiem ankstesnėms bažnyčioms, parapija susirinko ir susitelkė būtent čia“, – apie pastato svarbą kalba klebonas.Labūnavos bažnyčios skliautai skyla į keturias dalis
Nors ilgą laiką popieriuose Labūnavos bažnyčios būklė buvo įvardijama kaip „gera“, realybė buvo kitokia. Metų metus besikaupusi drėgmė palaipsniui padarė savo, o lemiamu veiksniu tapo praėjusi šalta žiema.
„Prieš mėnesį buvo pastebėta, kad iš bažnyčios skliauto krenta plytos – didelės, apie 12–15 centimetrų. Panašu, kad šita šalta žiema bažnyčiai padėjo paskutinį tašką“, – atvirai sako kunigas Tomas.
Per kelis metus sutaupė nemažą sumą remonto pradžiai
Atėjęs į parapiją, kunigas Tomas rado dar 2017 m. parengtą bažnyčios tvarkybos projektą, kurį paliko buvęs klebonas Skaidrius Kandratavičius. Tai milžiniškas, per 100 puslapių apimantis dokumentas su polichrominiais tyrimais ir ekspertų išvadomis. Tačiau iškilo problema – projekto galiojimas baigėsi, juk jam jau beveik devyneri metai.
Be to, teko tvarkyti ir pačios nuosavybės dokumentus. Ilgą laiką koplyčia teisiškai priklausė Zabielų giminei, o ne bažnyčiai. Tik 2025 m. pavyko galutinai sutvarkyti dokumentus, kad pastatas iš tiesų priklausytų parapijos bendruomenei. Dabar eilėje – žemės aplink bažnyčią ir varpinės įteisinimas. Tik turint visus teisinius pagrindus, galima tikėtis valstybės ar savivaldybės paramos.
Kunigas Tomas neslepia – finansinė situacija yra sudėtinga, nors bendruomenė daro viską, ką gali.
„Šiuo momentu parapijos kasoje esu sutaupęs apie 19 tūkstančių eurų. Tai skirta pirmai remonto darbų pradžiai – hidroizoliacijai, sienų sutvirtinimui, kupolo tvarkymui. Turiu pripažinti, kad per trejus metus surinkti tokią sumą tokioje mažoje parapijoje buvo sunku – tai kosminiai pinigai“, – sako klebonas.
Vidutiniškai sekmadienio mišiose dalyvauja nuo 12 iki 30 žmonių, o rinkliava siekia 50–90 eurų.
„Visa laimė, kad čia nėra samdomų darbuotojų, dirba tik savanoriai. Bet už elektrą per mėnesį moku 60–70 eurų. Tad tie sutaupyti pinigai yra didžiulis bendruomenės pasiekimas“, – labūnaviškiais džiaugiasi dvasininkas.
Kunigas su dideliu dėkingumu mini žmones, kurie neatlygintinai padeda šiame kelyje, o jų tikrai ne vienas. Tai Simonas Mykolaitis, kurio paties ir jo teisininkų dėka buvo ir tebėra tvarkomi dokumentai, Povilas ir Kristina Grigaičiai, kurie ne tik skatina darbus, bet ir įsipareigojo įrengti bažnyčioje šildymą. O šildymas čia gyvybiškai svarbus ne tik pastatui, bet ir kunigui, ir tikintiesiems.
„Šią žiemą, kai aukodavau Mišias, viduje kartais būdavo –10 ar –12 C o. Dažnai melsdavausi ir žiūrėdavau, kad tik lūpos prie taurės nepriliptų“, – prisimena T. Trečiokas.
Savivaldybė padėti galėtų, meras ruošiasi aplankyti bažnyčią
Kėdainių rajono savivaldybė situaciją stebi, o meras Valentinas Tamulis žada greitu metu bažnyčioje apsilankyti pats ir su klebonu aptarti remonto klausimus. Tačiau savivaldybės administracija pabrėžia, kad stebuklingo recepto greitam kapitaliniam remontui, kaip ir greitų pinigų, nėra.
Edgaras Jasenka, savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistas, primena, kad Zabielų memorialinė koplyčia yra regioninio lygmens kultūros paveldo objektas. Tačiau, pasak E. Jasenkos, tai, kad pastatas įtrauktas į kultūros vertybių registrą, dar nesuteikia jam automatinės pirmenybės finansavimui.
„Viską lemia statusas. Jei statusas būtų „Valstybės saugomas“, o lygmuo „Nacionalinis“, šansai konkuruoti dėl valstybės lėšų būtų didesni. Šiuo atveju objektas svarbus regioniniu lygmeniu“, – teigia specialistas.
Savivaldybė primena, kad už pastato eksploataciją ir priežiūrą pirmiausia atsakingas valdytojas – Labūnavos parapija. Tačiau savivaldybė neketina likti nuošalyje.
„Kėdainių rajono savivaldybės administracija tarpininkauja tarp statinio valdytojo ir Kultūros paveldo departamento. Numatyta atlikti konstrukcijų apžiūrą, siekiant nustatyti rekomendacijas priežiūrai“, – sako E. Jasenka.
Svarbiausias įrankis, kuriuo gali pasinaudoti Labūnava, – Kėdainių rajono religinių bendruomenių ir bendrijų rėmimo programa.
„Religinė bendruomenė gali kreiptis finansinės paramos tyrimams, paveldo tvarkybos projektų ruošimui ir patiems darbams. Jei būklė yra avarinė, parapijos atstovas privalo tai nustatyti su kvalifikuotu ekspertu ir pateikti projektą avarinei būklei likviduoti“, – aiškina E. Jasenka.
Programos lėšos skirstomos einamiesiems metams, o darbai turi būti įgyvendinti iki 2026 m. pabaigos. Tai reiškia, kad parapija turi skubėti su ekspertizėmis ir leidimais.
Bažnyčios uždarymas – skaudus smūgis bendruomenei
Kol valdininkai dėlioja terminus ir bando rasti greičiausią būdą padėti nepažeidžiant biurokratinių procedūrų, klebonas rengia dokumentus instancijoms ir žvelgia į sunkiai surinktą, bet vis dar stipriai per mažą pinigų sumą, vietos žmonės išgyvena dvasinę tuštumą. „Žmonės labai skaudžiai išgyvena šitą tragediją. Čia juk vyko viskas nuo vaikučių krikštų, iki vestuvių ar tėvų laidotuvių. Nors nedidelė ta bendruomenė, bet jos nariai labai aktyvūs, jiems šioje bažnyčioje yra įvykę visi svarbiausi gyvenimo momentai. O dabar jos nebeliko. Tai tikrai labai skaudi patirtis“, – pasakoja klebonas.
Dabar svarstoma, kur glaustis – ar aukoti mišias šarvojimo salėje, ar „Carito“ patalpose, o gal nuomotis autobusiuką ir vežti žmones į Vandžiogalą. Tačiau kunigas Tomas žiūri dar toliau į ateitį ir jo prognozės nėra džiuginančios.
„Aš esu paskutinis toks klebonas, kuris dar bando užsiimti remontais. Ateityje ši bažnyčia greičiausiai bus tik aptarnaujama. Sunku patikėti, kad kas nors vėliau, turėdamas krūvą kitų darbų, norės veltis į šiuos kapitalinius remontus.
Jei mes dabar nepradėsime jos tvarkyti, ji anksčiau ar vėliau supus, sugrius ir tada jau reikės statyti ją visiškai naują iš nuotraukų. O tai bus dar didesnis ir sudėtingesnis projektas“, – perspėja T. Trečiokas.
Nepaisant visko, jis nepraranda vilties, kad darbai pajudės greitu metu, bet tik po to, kai leidimus tam duos visos reikalingos institucijos.
„Laukiame leidimų. Nors žmonės stumia pradėti darbus tuoj pat, aš kategoriškai nesutinku, nes kol nėra Paveldo departamento patvirtinimo, kol nėra sertifikuotų specialistų, mes nieko nedarysime, išskyrus avarinės būklės likvidavimą, kad toliau bažnyčia negriūtų“.
O kol klebonas ir bendruomenė laukia, kol pasisuks biurokratiniai krumpliaračiai, prie Labūnavos bažnyčios remonto prisidėti gali kiekvienas jūsų. Pinigų vis dar trūksta, o kiekvienas papildomas euras bus panaudotas prasmingai, išsaugant istorinę atmintį, nuostabų architektūrinį paminklą, bendruomenės tikėjimo užuovėją.
Apie Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčią
Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčia yra vėlyvojo klasicizmo stiliaus šventovė, stovinti kapinėse, kairiajame Nevėžio krante.
Jos istorija prasidėjo dar 1799 m., kai dvarininkas Ignotas Zabiela pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Jai sudegus, 1812 m. iškilo kita, bet ir šią pasiglemžė ugnis 1944 m. Antrojo pasaulinio karo sūkuryje. Dabartinė bažnyčia iš tiesų yra 1859 m. pastatyta mūrinė klasicistinė Zabielų giminės mauzoliejaus koplyčia. Po karo ji buvo pritaikyta religinėms reikmėms ir tapo pagrindine parapijos šventove.
Bažnyčia pasižymi unikaliu apskritu planu (rotonda) su kupolu, kurio skersmuo siekia apie 10 metrų. Kupolą vainikuoja stačiakampis bokštelis su metaliniu kryžiumi.
Pastato viduje įrengti trys altoriai, vargonų choras, o 1984 m. jį papuošė vitražai. Po bažnyčios grindimis, laidojimo rūsyje, ilsisi Zabielų giminės nariai – čia užmūrytos šešios kriptos.
Šventovės aplinka taip pat turtinga simbolių. Čia stovi tarpukariu išgelbėtos Jėzaus Kristaus ir Mergelės Marijos skulptūros, o buvusio klebono Stepono Pilkos rūpesčiu devintajame dešimtmetyje iškilo didingi paminklai Vytautui Didžiajam ir šv. Kazimierui.
